Įrašai

„Paskubinkite savo atsivertimą. Nelaukite ženklo, kuris buvo paskelbtas tiems, kurie netiki. Bus per vėlu. Jūs, kurie tikite, atsiverskite ir gilinkite savo tikėjimą.“

Regėtojai Crnicos kalvoje (dabar žinomoje kaip Apsireiškimų kalnas) iš toli pamato apsireiškusią jauną moterį ilga pilka suknele, laikančią ant rankų kūdikį. Pirmą kartą tai įvyko po pietų, antrąjį – apie 18:00 val.

Tai pirmojo apsireiškimo šešių regėtojų grupei data. Jie pamato Dievo Motiną netoliese ant kalno. Ji ištaria: „Garbė Jėzui!“.

Ivanka: Kur yra mano mama? (Jos mama buvo mirusi prieš du mėnesius.) „Ji yra laiminga. Ji su Manimi“.

Regėtojai: Ar grįšite rytoj? Apsireiškusioji atsako linktelėdama Galvą.

Mirjana: Niekas mumis nepatikės. Jie sakys, kad mes išprotėjome. Duokite mums ženklą!.

Dievo Motina atsako tik šypsena. Mirjana tikėjo, kad ji gavo ženklą. Apsireiškimo metu jos laikrodis pakeitė laiką – jis pradėjo eiti prieš laikrodžio rodyklę. „Sudiev, Mano angelai. Eikite su Dievo ramybe“.

Matant 2000–3000 žmonių miniai, kurią ten pritraukė nuo apsireiškimų kalno sklindantys šviesos ženklai, Vicka apšlaksto apsireiškimą švęstu vandeniu ir sako: „Jei Tu esi Gospa, pasilik su mumis, jei ne, išeik“.

Apsireiškusioji tik šypsosi.

Ivanka: Kodėl Jūs atėjote čia? Ko Jūs trokštate? „Aš atėjau, nes čia yra daug tikrų tikinčiųjų. Aš noriu būti su jumis, kad atversčiau ir sutaikyčiau visą pasaulį“.

Ivanka: Ar mano mama ką nors sakė? „Klausyk savo močiutės ir padėk jai, nes ji yra sena“.

Mirjana: Kaip sekasi mano seneliui? (Jis buvo neseniai miręs.) „Jam viskas gerai“.

Regėtojai, minios prašymu: Duokite mums ženklą, kuris įrodytų Jūsų buvimą.

„Palaiminti tie, kurie tiki nematę“.

Mirjana: Kas Jūs esate? „Aš esu Švenčiausioji Mergelė Marija“.

Kodėl Jūs apsireiškiate mums? Mes nesame geresni už kitus. „Aš nebūtinai pasirenku geriausius“.

Ar Jūs sugrįšite? „Taip, į tą pačią vietą kaip ir vakar“.

Po apsireiškimo grįždama į kaimą, Marija vėl pamato ašarojančią Mergelę Mariją šalia vaivorykštės spalvų kryžiaus: „Taika, taika, taika! Susitaikykite! Tik taika. Susitaikykite su Dievu ir tarpusavyje. Tam būtina tikėti, melstis, pasninkauti ir eiti išpažinties“.

„Garbė Jėzui!“.

Jakovas: Ko Jūs tikitės iš mūsų pranciškonų? „Tegul jie ištveria tikėjime ir saugo kitų tikėjimą“.

Jakovas ir Mirjana: Palikite mums ženklą, nes žmonės laiko mus melagiais.

„Mano angelai, nebijokite neteisybės. Ji visada egzistavo“.

Regėtojai: Kaip mes turime melstis? „Toliau kalbėkite septynis „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“, bet dar pridėkite „Tikiu į Dievą Tėvą“. Sudiev, Mano angelai. Eikite su Dievo ramybe“.

Ivanui, atokiau nuo kitų: „Būk ramybėje ir turėk drąsos“.

(Ivanas sakė: „Kokia gražia šypsena Ji man nusišypsojo atsisveikindama“).

Regėtojai: Ko Jūs pageidaujate? „Kad žmonės tikėtų ir ištvertų tikėjime“.

Vicka: Ko Jūs tikitės iš kunigų? „Kad jie išliktų tvirti tikėjime ir padėtų jums“.

Kodėl Jūs neapsireiškiate visiems bažnyčioje? „Palaiminti tie, kurie tiki nematę“.

Ar Jūs sugrįšite? „Taip, į tą pačią vietą“.

Ar Jums labiau patinka malda, ar giedojimas? „Ir malda, ir giedojimas“.

Vicka: Ko Jūs norite iš čia susirinkusios minios?

Regėtojai sakė, kad į šį klausimą atsakymo nebuvo, tik meilės kupinas žvilgsnis ir Dievo Motinos šypsena. Tada Dievo Motina išnyko. Regėtojai meldėsi, kad Ji sugrįžtų, nes Ji nebuvo pasakiusi: „Sudiev, Mano angelai“.

Giedant giesmę „Tu esi visa graži“, Ji vėl pasirodo.

Vicka: Brangioji Gospa, ko Jūs tikitės iš šių žmonių?

Ji pakartojo šį klausimą tris kartus ir galiausiai gavo tokį atsakymą: „Kad tie, kurie nemato, tikėtų taip, kaip tie, kurie mato“.

Vicka: Ar paliksite mums ženklą, kad žmonės patikėtų, jog mes nesame melagiai ar komediantai?

Jokio kito atsakymo, tik šypsena. „Eikite su Dievo ramybe“, – pasakė Ji išnykdama.

Regėtojai: Brangioji Gospa, ar Jūs džiaugiatės matydama čia šiandien tiek daug žmonių?

„Daugiau nei laiminga.“ (Ji nusišypsojo, rašo Vicka) .

Kiek laiko pasiliksite su mumis? „Tiek, kiek jūs norėsite, Mano angelai“.

Ko Jūs tikitės iš žmonių, atėjusių nepaisant gervuogynų ir karščio?

„Yra tik vienas Dievas, vienas tikėjimas. Tegul žmonės tvirtai tiki ir nieko nebijo“.

Ko Jūs tikitės iš mūsų? „Kad jūsų tikėjimas būtų tvirtas ir kad išlaikytumėte pasitikėjimą“.

Ar mes sugebėsime ištverti persekiojimus, kurie mūsų laukia dėl Jūsų? „Jūs sugebėsite, Mano angelai. Nebijokite. Jūs sugebėsite viską ištverti. Jūs turite tikėti ir pasitikėti Manimi“.

Čia Vicka užrašo dr. Darinkos Glamuzinos klausimą: „Ar galiu paliesti Dievo Motiną?“.

Ji pateikia tokį atsakymą: „Visada buvo abejojančių tomų, bet ji gali prieiti“.

Vicka parodo jai, kur ištiesti ranką. Darinka bando Ją paliesti.

Dievo Motina išnyksta, o paskui vėl pasirodo Savo šviesoje.

Trejų metukų vaiko Danieliaus Setkos, kuris nuo ketvirtos gyvenimo dienos sirgo sepsiu, tėvai paprašė regėtojų užtartine malda padėti neįgaliam vaikui.

Brangioji Gospa, ar mažasis Danielius kada nors kalbės? Išgydykite jį, kad jie visi mumis patikėtų.

Šie žmonės Jus labai myli, brangioji Gospa. Padarykite stebuklą. Brangioji Gospa, pasakykite ką nors.

Jie pakartojo šį prašymą ir perdavė atsakymą: „Tegul jie tvirtai tiki jo išgijimu. Eikite su Dievo ramybe“.

Apsireiškimas Cernoje. Mirjana: Ar pykstate, kad mes nebuvome ant kalno?

„Tai nesvarbu“.

Ar Jūs supyktumėte, jei mes nebegrįžtume į kalną, bet lauktume bažnyčioje?

„Visada tuo pačiu laiku. Eikite su Dievo ramybe“.

Tą dieną Mirjanai pasirodė, kad ji suprato, jog Gospa grįš dar tris dienas, iki penktadienio. Tačiau tai buvo tik jos pačios interpretacija.

Jakovas: Brangioji Gospa, palikite mums ženklą.

Atrodė, kad Mergelė Marija sutiko linktelėdama Galvą: „Sudiev, Mano brangūs angelai“.

Regėtojai manė, kad apsireiškimai baigėsi, tačiau Dievo Motina apsireiškė kiekvienam iš jų atskirai, ten, kur jie tuo metu buvo. Joks pranešimas nebuvo išsaugotas….

Kaip ir kiekvieną dieną, mes kalbėjomės su Gospa. Ji atvyko 18:30 val. ir pasveikino mus: „Garbė Jėzui!“. Tada mes paklausėme Jos, ar Ji duos mums ženklą. Ji atsakė „taip“. Tuomet paklausėme, kiek dar laiko Ji toliau mus lankys.

Švenčiausioji Mergelė Marija atsakė: „Mano saldieji angelai, net jei Aš ir palikčiau ženklą, daugelis žmonių nepatikės. Daugelis žmonių tik ateis čia ir nusilenks. Bet žmonės turi atsiversti ir daryti atgailą“.

Po to mes Ją klausinėjome apie ligonius. Dėl kai kurių Gospa pasakė, kad jie pasveiks tik tada, jei jų tikėjimas bus tvirtas, o dėl kitų – atsakė neigiamai.

Tada Ji ėmė ruoštis išvykti. Prieš išeidama Ji mums pasakė: „Eikite su Dievo ramybe“.

Atvykusi Ji pasakė: „Garbė Jėzui Kristui“. Visi mes Ją klausinėjome apie kai kuriuos ligonius, už kuriuos buvome prašyti pasimelsti. Tada mes meldėmės su Švenčiausiąja Mergele. Ji kalbėjo tik „Tėve mūsų“ ir „Garbė Dievui Tėvui“, o tuo metu, kai mes kalbėjome „Sveika, Marija“, Ji tylėjo.

Gospa mums pasakė:.

„Nemažai žmonių atsivertė, o tarp jų yra ir tokių, kurie nebuvo išpažinties 45 metus, ir dabar jie eina atlikti išpažinties. Eikite su Dievo ramybe“. Dievo Motinai išvykstant, danguje pasirodė kryžius.

Vicka pamini tik Dievo Motinos pasisveikinimą: „Garbė Jėzui Kristui..“.

Šiandien mes taip pat nuėjome į apsireiškimų vietą apie 18:20 val. ir, besimelsdami bei giedodami, laukėme Švenčiausiosios Mergelės. Lygiai 18:30 val. pamatėme šviesą, kuri pamažu artėjo. Tada mes išvydome Švenčiausiąją Mergelę ir išgirdome Jos įprastą pasisveikinimą.

Į mūsų klausimus, susijusius su dauguma ligonių, Gospa greitai atsakė: „Be tikėjimo niekas neįmanoma. Visi tie, kurie tvirtai tikės, bus išgydyti“.

Po įprastų klausimų apie ligonius Gospa atsakė: „Dieve, padėk mums visiems!“.

Atėjome tik keturiese, nes buvo daromas spaudimas Ivanui, Ivankai ir Mirjanai išvykti į Sarajevą. Lygiai 18:30 val. pasirodė Gospa. Vicka paklausė Jos apie tam tikrus ligonius, paėmė kai kuriuos daiktus, kuriuos jai buvo davę žmonės, ir priartėjo prie Dievo Motinos, kad Ji juos palaimintų.

Gospa padarė Kryžiaus ženklą ir ištarė: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Tada mes paklausėme Jos apie ženklą, ir Gospa atsakė: „Palaukite, tai netruks ilgai. Jei Aš jums paliksiu ženklą, Aš vis tiek jums apsireikšiu“.

Vicka paklausė, ar mes dar kartą galėsime Ją pamatyti šį vakarą ant kalno. Gospa sutiko ir pasakė: „Aš ateisiu 23:15 val. Eikite su Dievo ramybe“.

Tai pasakiusi Ji pradėjo nykti, o danguje mes išvydome širdį ir kryžių.

Dievo Motina tarė: „Mano angelai, Aš siunčiu jums Savo Sūnų Jėzų, Kuris buvo kankinamas už Savo tikėjimą, ir vis dėlto Jis viską ištvėrė. Jūs taip pat, Mano angelai, viską ištversite“.

Jėzus buvo ilgais plaukais, rudomis akimis ir su barzda. Mes matėme tik Jo galvą.

Ji pasakė, kad mes gražiai meldėmės ir giedojome: „Gražu jūsų klausytis. Tęskite tai ir toliau“. Pabaigoje Ji tarė: „Nebijokite dėl Jozo“. (Parapijos klebono, kuriam grasino policija) .

Šiandien Švenčiausiosios Mergelės laukėme Vickos kambaryje. Lygiai 18:30 val. atėjo Gospa ir pasveikino mus: „Garbė Jėzui!“. Jakovas pirmasis paklausė Jos apie sergantį asmenį. Švenčiausioji Mergelė pasakė: „Ji pasveiks. Ji turi tvirtai tikėti…“ Vicka paklausė Dievo Motinos, kodėl Ji nebuvo atėjusi išvakarėse. Švenčiausioji Mergelė kažką pasakė ir nusišypsojo, bet niekas to neišgirdo.

Tuomet Marija ir Jakovas paklausė Jos apie kai kuriuos ligonius. Paskui mes paėmėme religinius reikmenis ir keturiese priartėjome prie Dievo Motinos, kad Ji juos palaimintų. Dievo Motinai laiminant tuos daiktus, mūsų rankos labai atšalo.

Jakovas paklausė, ar mes galime Ją apkabinti. Švenčiausioji Mergelė atsakė, kad turėtume prieiti ir Ją apkabinti.

Tada paprašėme Jos palikti mums ženklą. Ji pasakė: „Taip. Eikite su Dievo ramybe“.

Dievo Motinai pradėjus nykti, ant lubų buvo matomas kryžius ir širdis. Kryžius, širdis ir saulė taip pat minimi Vickos dienoraštyje aprašant vėlesnius apsireiškimus.

Bažnyčioje mes Švenčiausiąją Mergelę antrą kartą pamatėme apie 20:00 val. choristų balkone. Mums besimeldžiant, Švenčiausioji Mergelė meldėsi kartu su mumis.