Spaudos konferencija notos „Taikos Karalienė“ pristatymui

Notoje „Taikos Karalienė“ daugiausia kreipiamas dėmesys į pranešimus Medžiugorjėje ir jų atitikimą Dievo Žodžiui, Bažnyčios Mokymui. Tuo tarpu po šios notos paskelbimo Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje Medžiugorjės įvykiai apžvelgti plačiau: pateiktas jų kontekstas, popiežių požiūriai į Medžiugorję, kardinolo Ruini komisijos, tyrusios Medžiugorjės įvykius ir turėjusios balsuoti dėl jos antgamtiškumo, išvados; skirtingos vyraujančios nuomonės apie Medžiugorję ir jų vertinimas. Taigi šios konferencijos kalbos, oficialiai paskelbtos Vatikano interneto svetainėje, yra nepaprastai vertingas Bažnyčios Tikėjimo mokymo ir Komunikacijos dikasterijų pareigūnų pasisakymas apie apsireiškimus Medžiugorjėje.

2024 m. rugsėjo 19 d. tiesiogiai iš Šventojo Sosto spaudos tarnybos vyko spaudos konferencija, skirta Tikėjimo mokymo dikasterijos parengtam leidiniui „Taikos Karalienė“: apie dvasinę patirtį, susijusią su Medžiugorje.

Kalbėjo: Jo Eminencija kard. Víctor Manuel Fernández, Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas; kunigas monsinjoras Armando Matteo, tos pačios dikasterijos Doktrinos sekcijos sekretorius; ir Dr. Andrea Tornielli, Komunikacijos dikasterijos redaktorius.

Toliau pateikiami jų pranešimai. 

Pastaba: pajuodintos tos pačios vietos, kaip ir originaliame dokumente Vatikano interneto svetainėje.

Kard. Víctor Manuel Fernández kalba

Šie mano žodžiai, nors išspausdinti puslapiai bus išdalyti žurnalistams, nėra oficialus dokumentas. Juose bus pateikti kai kurie paaiškinimai, kurie gali padėti geriau suprasti priimto sprendimo prasmę. Dėl kai kurių detalių, kurias pasakysiu, jau vyko ilgos diskusijos, kurios dar gali tęstis, ir aš tiesiog pateikiu savo šių duomenų interpretaciją, kuriai pritaria daugelis kitų šį klausimą nagrinėjusių žmonių.

Todėl nekartoju to, kas parašyta notoje, nors tikiuosi, kad ji bus atidžiai perskaityta, nes tai, ką pasakysiu dabar, tą notą papildo kai kuriais naudingais elementais.

Žinome neigiamą Mostaro vyskupo emerito nuomonę, kuri buvo išsakyta daug kartų ir labai įvairiais būdais. Jis turėjo teisę ir pareigą tai daryti. Kadangi dėl jo pozicijos nebuvo vieningos nuomonės, tuometinės Jugoslavijos episkopatas sudarė Tyrimų komisiją ir jos darbo pabaigoje, 1991 m., paskelbė vadinamąją Zadaro deklaraciją dėl Medžiugorjės įvykių.

Skirtingai nuo ryžtingesnės Mostaro vyskupo nuomonės, Zadaro deklaracijoje teigiama tik tiek: „remiantis iki šiol atliktais tyrimais, negalima patvirtinti, kad tai antgamtiniai apsireiškimai ir reiškiniai“. Toliau, kalbant apie gausius piligrimus, joje siūloma, kad „Medžiugorjėje ir su Medžiugorje galima skatinti sveiką pamaldumą į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, atitinkantį Bažnyčios Mokymą“.

Ši ataskaita nedavė lauktų rezultatų, todėl popiežius Benediktas XVI nusprendė sudaryti tarptautinę komisiją, nesusijusią su Bažnyčios Jugoslavijoje vidaus problemomis. Pažvelkime į šios Tarptautinės Šventojo Sosto komisijos, pavadintos Ruini komisija, išvadas.

Kalbant apie pradinį „Medžiugorjės“ fenomeno etapą, Komisija mano, kad „per pirmuosius septynis apsireiškimus 1981 m. birželio 24 d. – liepos 3 d. psichiškai sveikiems vaikams niekas nedarė įtakos ir jie vienbalsiai paliudijo, kad matė Dievo Motiną, patikėjusią jiems atsivertimo ir atgailos žinią. Kitaip tariant, Medžiugorjėje kilęs pamaldumas turi antgamtinę kilmę, jis yra autentiškas“.

Štai balsavimo dėl pirmųjų septynių tariamų apsireiškimų rezultatai:

Constat de supernaturalitate: 13 balsų 

Constat de non supernaturalite: 1 balsas

Nondum decernendum: 1 balsas

Kalbant apie vėlesnių apsireiškimų antgamtiškumą, ataskaitoje teigiama, kad vėlesniame etape galima galvoti apie išorinę įvairių subjektų įtaką, o apsireiškimai tampa beveik „užprogramuoti“. Nors tik 2 nariai išreiškė constat de non supernaturalite dėl šių vėlesnių apsireiškimų, 12 narių vietoj to balsavo nondum decernendum, t. y. jie dar negalėjo priimti galutinio sprendimo.

Kalbant apie šio reiškinio vaisius, tai yra šie rezultatai:

Teigiamas poveikis: 5 balsai.

Poveikis nevienareikšmis, bet daugiausia teigiamas: 6 balsai.

Mišrus poveikis: 3 balsai.

Kaip žinote, pasaulyje yra tūkstančiai grupių, susijusių su Medžiugorje. Nedideliame procente (5 ar 6 vyskupijose) kilo svarbių problemų, todėl neįmanoma kalbėti vien apie teigiamą poveikį. Todėl kai kurie nariai kalba apie mišrius vaisius.

Popiežių požiūris

Šventasis Jonas Paulius II

1995 m. liepos 6 d. buvo paskelbta apie Jono Pauliaus II apsilankymą Medžiugorjėje per jo apaštališkąją kelionę į Sarajevą. Kai kuriuose privačiuose laiškuose popiežius iš tiesų teigiamai atsiliepė apie Medžiugorję ir išreiškė norą ten apsilankyti. Apie tai informuotas Mostaro vyskupas monsinjoras Peričius paprašė tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos užkirsti kelią tokiam vizitui.

Ypač svarbūs du popiežiaus Jono Pauliaus II laiškai, iš kurių pacituosiu keletą ištraukų:

„(…) Dėkoju Sofijai už tai, ką ji man praneša apie Medžiugorję. Aš irgi kasdien melsdamasis lankau šią vietą: prisijungiu prie visų tų, kurie ten meldžiasi, ir iš ten gaunu kvietimą melstis“ (1992 m. gruodžio 8 d. laiškas Marekui ir Zofijai Skmarnickidžiams, in: Emmanuel Maillard, The Hidden Child of Medjugorje, Shalom, 2012);

„(…) Deja, niekada nebuvau Medžiugorjėje, nors mano žvilgsnis nukreiptas į tą vietą. Papasakokite tai savo žmonai. Žiūriu į tą vietą ir man atrodo, kad tų siaubingų dalykų, kurie šiandien vyksta Balkanuose,neįmanoma suprasti be Medžiugorjės“ (1993 m. gruodžio 6 d. laiškas ponui Marekui, Ib.).

Pasak kelių liudytojų, kurie taip pat kartoja tai, kas rašoma šiuose laiškuose, šventasis popiežius kelis kartus išreiškė didelį troškimą apsilankyti Medžiugorjėje.

Benediktas XVI

Turime aiškią tuometinio kardinolo Ratzingerio mintį apie Medžiugorję, kuri buvo išsakyta 1985 m. Tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas sakė: „Vienas iš mūsų kriterijų yra atskirti tikro ar tariamo apsireiškimo „antgamtiškumo“ aspektą nuo jo dvasinių vaisių aspekto. Ankstyvosios krikščionybės piligrimai keliaudavo į vietas, apie kurias mūsų, šiuolaikinių žmonių, kritiška dvasia kartais suabejotų su jomis siejamos tradicijos „moksline tiesa“. Tai nesumenkina fakto, kad tos piligriminės kelionės buvo vaisingos, naudingos, svarbios krikščionių tautos gyvenimui. Problema yra ne tiek šiuolaikinio hiperkriticizmo (kuris, be kita ko, baigiasi nauju patiklumu), kiek religinio gyvenimo, besikuriančio šių vietų terpėje, gyvybingumo ir ortodoksiškumo įvertinimo problema“.

Matote, šioje ištraukoje kard. Ratzingeris vartoja posakį „terpėje“. Neseniai paskelbtose normose sakoma „toje terpėje“: esant antgamtinei apsireiškimų kilmei ar ne, kas iš tikrųjų vyksta Medžiugorjės terpėje“? Ar yra dvasinio gyvybingumo, tikėjimo, atsivertimo, gerų vaisių? Ar galima pastebėti, kad yra Dievo veikimas? Nesakome, kad Jis tai daro „dėl“ ar „per“ apsireiškimus, dėl kurių kilmės mes nesprendžiame. Tas kriterijus tuometinio kard. Ratzingerio yra toks pat kaip ir popiežiaus Pranciškaus, ir būtent jis taikomas šioje notoje.

Pranciškus

Popiežiaus Pranciškaus vizija labai aiškiai išreikšta žodžiuose, kuriuos jis pasakė 2017 m. grįždamas iš Fatimos:

„Medžiugorjė: Benedikto XVI iniciatyva buvo sudaryta kardinolo Ruini vadovaujama komisija. Gavau kardinolo Ruini rezultatus. Šaunių teologų, vyskupų, kardinolų komisijos rezultatus. Tai geri, geri, geri žmonės. Ruini komisijos ataskaita yra labai, labai gera. Tada Tikėjimo mokymo kongregacijoje kilo tam tikrų abejonių, ir kongregacija manė esant reikalinga nusiųsti kiekvienam iš narių […] net tai, kas atrodė prieštarauja Ruini ataskaitai. […] man tai neatrodė teisinga: tai buvo tarsi aukcionas, atsiprašau už žodį, Ruini ataskaitos, kuri buvo parengta labai gerai. […] Tikroji Ruini ataskaitos šerdis: dvasinis faktas, pastoracinis faktas – žmonės, kurie ten vyksta ir atsiverčia, žmonės, kurie sutinka Dievą, kurie pakeičia savo gyvenimą… Tam nėra stebuklingos lazdelės, ir šio dvasinio-pastoracinio fakto negalima paneigti“ (Šventojo Tėvo spaudos konferencija grįžtant iš Fatimos, 2017 m. gegužės 13 d.).

Toje spaudos konferencijoje popiežius Pranciškus taip pat sakė, kad nusprendė paskirti specialųjį pasiuntinį, kuris būtų atsakingas už padėtį šioje vietoje, kad vėliau galėtų pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.

Kai Jo Ekscelencija arkivyskupas Henrykas Hoseris buvo paskirtas specialiuoju Šventojo Sosto pasiuntiniu „ištirti“ padėtį Medžiugorjėje, žinoma, kad jo, kurį laiką gyvenusio Medžiugorjėje, tyrimo išvados buvo labai pozityvios ir atitiko Ruini ataskaitą.

Po keleto metų dabartinis apaštališkasis vizitatorius Jo Ekscelencija monsinjoras Aldo Cavalli, nors ir nelinkęs reikšti nuomonės apie pranešimų antgamtiškumą, taip pat buvo labai palankiai nusiteikęs dėka savo patirties. Prieš kelias dienas su juo ilgai kalbėjausi ir jis man papasakojo apie savo kasdienį gyvenimą Medžiugorjėje, kuri, pasak jo, yra ramybės ir tikėjimo oazė, kur Dievas per Taikos Karalienę daro tiek daug gero. Be to, po visą pasaulį pasklidę nesuskaičiuojami teigiami vaisiai, kuriuos popiežius Pranciškus gerai pažįsta.

2019 m. sausio 14 d. buvo paskelbta Šventojo Tėvo nuostata, kad „galima rengti piligrimines keliones į Medžiugorję, jei tik bus stengiamasi, kad jos nebūtų interpretuojamos kaip įvykių autentiškumo patvirtinimas“.

Dėl to priimtas dabartinis nihil obstat

Iš to, ką iki šiol matėme, matyti, kad pontifikų požiūris į Dievo tautoje taip paplitusį pamaldumą pasižymi didele pagarba, kuri pasireiškia teigiamo dvasinio reiškinio, vykstančio žmonių širdyse, analize, o ne išvadomis apie antgamtinę šio reiškinio kilmę. Tai išreiškiama naujosiose dikasterijos normose numatytu nihil obstat. Analizuojamas reiškinys, kurį galime stebėti šiandien, ir daroma pastoracinė išvada.

Kalbant apie dvasinį įvykį, tikintieji, remdamiesi nihil obstat, „yra įgalioti apdairiai jo laikytis“ (Normos, 22 str., § 1: plg. Benediktas XVI, Verbum Domini, Nr. 14). Šis apsisprendimas rodo, kad tikintieji per šį dvasinį pasiūlymą gali gauti teigiamą paskatą savo krikščioniškajam gyvenimui, taip pat leidžiama viešai garbinti, nes bet kuriuo atveju jo terpėje (ne dėl tariamų antgamtinių reiškinių) atsirado daug teigiamų vaisių ir nėra pavojaus, kad neigiamas ar rizikingas poveikis plačiai paplistų Dievo tautoje.

Nors dekretą skelbia vietos vyskupas, tačiau, kai dekretas paskleidžiamas visame pasaulyje, dikasterija dalyvauja ypatingu būdu.

Iš tiesų, be piligriminių kelionių į Medžiugorję, pamaldumas į Dievo Motiną, Taikos Karalienę, yra plačiai paplitęs visame pasaulyje. Daugelyje tautų, įkvėptos Medžiugorjės dvasinės patirties, susikūrė daugybė maldos ir marijinio pamaldumo grupių. Įvairiose bendruomenėse ir asociacijose, ypač tose, kurios rūpinasi našlaičiais, narkomanais, alkoholikais, neįgaliaisiais ir įvairių problemų turinčiais vaikais, taip pat atsirado labdaros organizacijų.

Tai nebėra tik bažnytinių grupių dvasingumo bruožas – tai tapo populiariu reiškiniu, kuriame ne tiek atsižvelgiama į pranešimus ar diskusijas apie antgamtinę kilmę. Žmones traukia Taikos Karalienė ir jos atvaizdo buvimas pačiose įvairiausiose vietose.

Daugelyje mažų miestelių, kaimuose, visur yra niša su Taikos Karalienės atvaizdu. Turiu prisipažinti, kad kai buvau Argentinos parapijos kunigas, įvairiuose rajonuose tikintiesiems siūliau pastatyti koplytėles su Dievo Motinos atvaizdu, ir pirmasis jų pasiūlytas atvaizdas buvo Taikos Karalienės atvaizdas.

Pranešimai

Kartu su notoje minėtais vaisiais, nesiremdama antgamtine kilme, dikasterija turėjo išanalizuoti pranešimus, nes tai yra tiesioginė dikasterijos užduotis.

Dauguma pranešimų yra gražaus turinio, galinčio paskatinti tikinčiuosius atsiversti, augti susitikime su Kristumi ir būti taikos statytojais pasaulyje. Tai reiškia, kad juose iš naujo, kitais žodžiais, artimesniais paprastajai mūsų kalbai, perteikiami iš Evangelijos kylantys padrąsinimai ir paraginimai.

Taip pat yra keletas kitų pranešimų, kuriuose gali būti akademiškai netikslių frazių, ne visai panašių į šventojo Tomo Akviniečio. Pavyzdžiui, buvo kritikuojama žinia, kurioje sakoma, kad mirusieji patiria džiaugsmą, kai už juos aukojamos Šv. Mišios. Tai populiari, poetiška, egzistencinė kalba, o ne grynai teologinė. Vis dėlto, pradėjus skrupulingai analizuoti šį teiginį, daroma išvada, neva pasmerktųjų apskritai nėra, arba kad nedera kalbėti apie džiaugsmą, jei mirusieji yra skaistykloje. Tačiau tai kita kalba, kuri galiausiai perteikia labai katalikišką įsitikinimą, jog gera ir gražu melstis už mūsų mirusiuosius ir kad šis meilės aktas yra vertingesnis už mūsų liūdesį dėl jų mirties.

Kita vertus, dera atminti, kad patiriant dvasinius išgyvenimus niekas nėra diktuojama. Dievo Motina nesako: „Pakartokite arba užrašykite žodis žodin, ką jums sakau“. Žmogus suvokia tam tikrą turinį ir stengiasi jį įsiminti bei kuo geriau išreikšti, ir gali būti, kad neras tam tinkamiausių žodžių. Taigi tai reiškia, kad šių tariamų pranešimų nevalia skaityti taip, tarsi jie būtų Bažnyčios mokymo tekstas, akademinės teologijos ar katekizmo kūrinys. Reikia suvokti esmę, gilią mintį, slypinčią už žodžių netobulumo.

Be to, notoje primenamas lemiamas principas: kai pripažįstame Šventosios Dvasios veikimą per dvasinę patirtį, tai nereiškia, kad visa, kas susiję su šia patirtimi, yra laisva nuo bet kokio netikslumo, netobulumo ar galimos painiavos. Reikia dar kartą prisiminti, kad šie reiškiniai „galintys turėti antgamtinę kilmę, kartais atrodo susiję su painiais žmogiškaisiais išgyvenimais, teologiškai netiksliomis ištaromis ar ne visai teisėtais interesais“ (Normos, Nr. 14). Todėl tai neatmeta galimybės, jog jie gali būti sumišę su „tam tikra natūralaus pobūdžio klaida, atsiradusia ne dėl blogos intencijos, bet dėl subjektyvaus reiškinio suvokimo“ (II, 15. 2°).

Po Jugoslavijos vyskupų konferencijos komisijos atlikto tyrimo, komisijos vyskupas sekretorius pripažino, kad, nors kai kurie pranešimai galėtų būti klaidingi, painūs ar beprasmiai, „dauguma šių pranešimų įgyvendina Evangelijos ir Bažnyčios mokymą […] ir kaip tokie yra jos atsinaujinimo bei daugelio tikinčiųjų gerovės pagrindas“.

Kai kas vis dar gali prieštarauti šiam sprendimui suteikti bendrą leidimą paskelbtiems tekstams, sakydamas, kad kadangi yra kitų doktriniškai aiškių tekstų, kuriuos tikintieji gali skaityti, šiuos pranešimus, kurie kartais atrodo netikslūs, geriau uždrausti. Tačiau jei taip pasielgtume, neliktų ką skaityti net tarp dvasinių autorių. Arba liktų tik labai tikslaus žanro tekstai, o dėl to nuskurstų didžiulis Bažnyčios dvasinis turtas. Tektų uždrausti, pavyzdžiui, Bažnyčios mokytojų, tokių kaip šventoji Kotryna Sienietė, šventoji Teresė iš Lisieux ar net šventasis Kryžiaus Jonas, tekstus.

Paimkime pavyzdį. Poemoje „Gyvoji meilės liepsna“ šventasis Bažnyčios mokytojas Kryžiaus Jonas sako – sekite samprotavimus – „mano sielos centras ir pagrindas yra tyriausia ir giliausia jos substancija“ (4, 3). Tačiau jis taip pat kalba apie „begalinį sielos substancijos centrą“ (2, 8). Čia viskas darosi sudėtinga, nes: kokia prasme sielos substancija būtų begalinė? Tačiau dar daugiau problemų kelia jo teiginys, jog šis „sielos centras yra Dievas“ (1, 12). Netinkamai interpretuojant šiuos šventojo Bažnyčios mokytojo tekstus galima daryti prielaidą, kad sielos substancija yra pats Dievas. Ar tai skamba kaip tiksli kalba, negalinti sukelti painiavos?

Šventosios Teresės, taip pat Bažnyčios mokytojos, atveju matome, pavyzdžiui, šį sakinį:

„Visada jaučiu tą patį drąsų pasitikėjimą, kad tapsiu didžia šventąja, kadangi nesiremiu savo nuopelnais, nes jų neturiu, bet viliuosi Tuo, kuris yra Dorybė, pats Šventumas: tik Jis, nepasitenkindamas mano menkomis pastangomis, pakels mane iki savęs ir, apsiautęs mane savo begaliniais nuopelnais, padarys mane šventąja“ (Ms A, 32rº: 124).

Verčiau pažvelkite, ko moko Tridento Susirinkimas:

„Jei kas nors tvirtintų, kad teisusis neturėtų laukti ir tikėtis amžinojo atlygio iš Dievo […] už gerus darbus, atliktus Dieve […], tebūnie atskirtas“ (Tridento Susirinkimas, Kan. apie nuteisinimą, 26).

„Jei kas sako, kad taip nuteisinto žmogaus geri darbai yra Dievo dovanos, kurios nėra ir paties nuteisintojo geri nuopelnai… tebūnie atskirtas“ (kan. 32).

Kai šventąją Teresę buvo pasiūlyta paskelbti Bažnyčios Mokytoja, kai kurie tam prieštaravo, nes teigė, kad ji yra liuteronė, būtent dėl šių jos tekstų. Tiesą sakant, netrūko fanatikų, kurie siūlė uždrausti tikintiesiems skaityti šiuos autorius, kaip tais laikais, kai buvo uždrausta skaityti ir Bibliją, nes tai kėlė sumaištį.

O šventasis Kryžiaus Jonas, ir šventoji Teresė, kitaip nei tie vaikai Medžiugorjėje, ilgai mokėsi vienuolyne.

Didžiųjų mistikų kalba taip pat siekiama perteikti širdyse glūdintį Dievo ilgesį, troškimą visiškai Juo pasitikėti, gebėjimą užsimiršti begalinės Dievo šlovės akivaizdoje, ir jiems pavyksta daugelį žmonių patraukti į dvasinės brandos kelią. Jų dažniausiai simbolinė kalba to siekia ir daug kartų yra veiksmingesnė šiam tikslui, nei Teologijos suma.

Galime manyti, kad tariamų Medžiugorjės regėtojų dvasinė patirtis, nepriklausomai nuo to, ar ji turi tiesioginę antgamtinę kilmę, ar ne, pirmiausia yra vidinė patirtis, kurią jie bando išreikšti žodžiais, ir kad jie tai daro naudodamiesi keliais elementais, kuriuos galbūt gavo katechezės metu.

Klausimas veikiau toks: kam šie tekstai mus skatina? Savo paprasta ir egzistencine kalba jie traukia daugybę žmonių, kurie iš jų semiasi paskatų savo gyvenimui. Taigi, sakydami, kad mirusieji džiaugiasi, kai už juos aukojame Šv. Mišias, jie ragina mus gailestingumo gestui mirusiųjų atžvilgiu ir giliam pasitikėjimui Šv. Mišių aukos verte. Ir tai yra giliai katalikiški dalykai pasaulyje, kuris niekuo netiki, nors teologas su padidinamuoju stiklu galėtų teisingai pasakyti, kad tai netikslūs žodžiai ar net doktrinos klaidos.

Dabar mes priimame šiuos pranešimus, paskelbtus notoje cituotame leidinyje, ne kaip privačius apreiškimus, nes nesame tikri, kad tai Dievo Motinos žinia, bet priimame tik kaip pamokančius tekstus, galinčius paskatinti tikrą ir gražią dvasinę patirtį.

Tačiau šiuo klausimu notoje primygtinai pabrėžiamas kitas principas: pranešimai turi būti priimami ir vertinami kaip visuma. Žvelgiant į visumą, net ir mažiau aiškūs tekstai tampa suprantamesni bei vientisi. Kur kas svarbesni už pavienes detales yra pagrindiniai raginimai, kurie ryškiai atsiskleidžia visų pranešimų kontekste. Tai pasakytina ir apie didžiųjų Bažnyčios Mokytojų, tokių kaip šventasis Kryžiaus Jonas ir šventoji Teresė, tekstus, ir apie šiuos paprastus Medžiugorjės tekstus.

Taigi, ką galime pabrėžti kaip pagrindinius ir specifinius šios Medžiugorjės patirties aspektus?

Pirma, pasiūlymas dėl taikos, kuris virsta simboline Taikos Karalienės figūra:

„Brangūs vaikai, atėjau pas jus ir prisistačiau kaip Taikos Karalienė, nes mane siuntė mano Sūnus. Brangūs vaikai, trokštu jums padėti. Padėti jums, kad ateitų taika“ (2012 08 10).

„Mylėkite vieni kitus. Būkite vieni kitiems broliai ir venkite bet kokių ginčų“ (1981 12 25). „Brangūs vaikai, šiandien taip pat noriu pakviesti jus į atleidimą. Atleiskite, mano vaikai! Atleiskite kitiems, atleiskite sau“ (2010 03 13).

Ši meilė, leidžianti mums nešti taiką pasauliui, taip pat reiškia meilę tiems, kurie nėra katalikai. Tai geriausiai suprantama ekumeniniame ir tarpreliginiame Bosnijos ir Hercegovinos kontekste, paženklintame baisaus karo, kuriame buvo daug religinių elementų:

„Žemėje esate susiskaldę, bet visi esate mano vaikai. Musulmonai, stačiatikiai, katalikai – visi esate lygūs prieš mano Sūnų ir mane. Jūs visi esate mano vaikai. Tai nereiškia, kad visos religijos yra lygios prieš Dievą, bet žmonės yra lygūs. Tačiau norint būti išgelbėtam nepakanka priklausyti Katalikų Bažnyčiai: reikia gerbti Dievo valią […] Kam mažai duota, iš to mažai ir bus pareikalauta“ (1982 05 20). „Jūs nesate tikri krikščionys, jei negerbiate savo brolių, priklausančių kitoms religijoms“ (1983 02 21). 

Kaip galima neraginti siekti taikos tarp religijų vykstant karui, kurį stipriai ženklina skirtingi religiniai identitetai?

Pranešimuose nuolat raginama atsisakyti pasaulietiško gyvenimo būdo, dažnai raginama atsiversti, ir tai yra pagrindinė tema: „Brangūs vaikai! Šiandien kviečiu jus atsiversti. Tai svarbiausia žinia, kurią jums čia daviau“ (1996 02 25).

„Mano širdis dega meile jums. Vienintelis žodis, kurį noriu pasakyti pasauliui, yra šis: atsivertimas, atsivertimas. Padarykite jį žinomą visiems mano vaikams. Aš prašau tik atsivertimo“ (1983 04 25).

Tuo pat metu primygtinai raginama nenuvertinti blogio ir nuodėmės rimtumo, bet labai rimtai priimti Dievo kvietimą kovoti su blogiu ir šėtono įtaka, nebijant išbandymų.

„Jūs, patys to nesuvokdami, leidote [šėtonui] valdyti jus […] Nepasiduokite, mano vaikai! Nušluostykite nuo mano veido ašaras, kurias išliejau stebėdama, ką darote. Apsidairykite aplink save! Raskite laiko kreiptis į Dievą Bažnyčioje. Ateikite į savo Tėvo namus. Raskite laiko susirinkti kaip šeima ir prašyti Dievo malonės. Prisiminkite savo mirusiuosius, suteikite jiems džiaugsmo švęsdami Mišias. Nežiūrėkite iš aukšto į vargšą, kuris prašo jūsų duonos plutos. Neatstumkite jo nuo savo sotaus stalo. Padėkite jam! Dievas padės ir jums […] Jūs, mano vaikai, visa tai pamiršote. Prie to prisidėjo ir šėtonas. Nepasiduokite!“ (1987 01 28).

Dievo Motina kalba apie galimybę nutraukti karą, tačiau tam reikia, kad krikščionys bendradarbiautų visu savo gyvenimu, kuris yra dovana. Tai reiškia stiprų raginimą prisiimti atsakomybę: „Jūs kalbate, bet tuo negyvenate: štai kodėl, mano vaikai, šis karas taip ilgai tęsiasi. Kviečiu jus atsiverti Dievui ir gyventi su Dievu savo širdyse“ (1993 10 25).

Šiame kontekste randame nuolatinį kvietimą melstis įvairiomis formomis, tačiau greta maldos turi būti broliška meilė – Evangelijos centras: „Tėra vienintelė tiesa, ir tai tiesa, kurią jums paliko mano Sūnus. Nebūtina jos pernelyg tyrinėti: jūsų prašoma mylėti ir duoti“ (2015 01 02).

Taigi skubiai reikia asmeninio liudijimo:

„Mano vaikai, jums suteikta didžiulė malonė būti Dievo meilės liudytojais. Nepriimkite lengvai jums suteiktos atsakomybės“ (2012 11 02).

„Mano meilės apaštalai, mano vaikai, būkite tarsi saulės spinduliai, kurie mano Sūnaus meilės šiluma sušildo visus aplinkinius. Mano vaikai, pasauliui reikia meilės apaštalų“ (2018 10 02),

Aspektai, į kuriuos reikia atidžiai atsižvelgti

Anksčiau sakėme, kad tokiuose dvasiniuose išgyvenimuose paprastai maišosi tai, kas gali ateiti iš Dievo, ir kiti dalykai, kurie gali kilti iš troškimų, išgyventų istorijų, gautų mokymų, tariamų regėtojų kultūros. Galiausiai, jei net ir Šventajame Rašte būtina atskirti dieviškąjį mokymą nuo kultūros įtakos ar žmogiškojo silpnumo, toks atskyrimas tuo labiau reikalingas vertinant šias dvasines patirtis. Kyla klausimas: kokios yra šių Medžiugorjės pranešimų silpnybės?

Kai kuriems problemų kelia pranešimų dažnumas, nes jie iš tiesų nieko neprideda ir kartais pernelyg primygtinai reikalauja jų klausytis: „Klausykite mano žinios“, „priimkite mano žinią“, „gyvenkite mano pranešimais“. Kartais Mergelė net kalba apie savo išganymo planus ir primygtinai reikalauja, kad jie būtų priimti, tarsi ji turėtų kitokių nei Dievo planų. Šia prasme kyla pavojus, kad bus sukurta pernelyg didelė priklausomybė nuo apsireiškimų ir pranešimų.

Tačiau stebina tai, kad keli Medžiugorjės pranešimai įspėja, jog reikia saugotis būtent tokio pavojaus:

„Neieškokite nepaprastų dalykų, bet imkite Evangeliją, skaitykite ją, ir viskas jums bus aišku“ (1982 11 12).

„Kodėl užduodate tiek daug klausimų? Kiekvienas atsakymas yra Evangelijoje“ (1981 09 19).

„Netikėkite melagingais balsais, kurie jums kalba apie netikrus dalykus, apie netikrą šviesą. Jūs, mano vaikai, grįžkite prie Šventojo Rašto!“ (2018 02 02).

„Mano vaikai, skaitykite Evangelijų knygą: joje visada yra kažkas naujo, ji jus sieja su mano Sūnumi, kuris gimė tam, kad atneštų gyvenimo žodžius visiems mano vaikams“ (2019 11 02).

„Jūs ieškote ženklų ir pranešimų, bet nematote, kad Dievas kviečia jus kartu su ryto saule, kad atsiverstumėte ir grįžtumėte į tiesos ir išganymo kelią“ (1998 09 25).

„Tegul kviečių laukai jums kalba apie Dievo gailestingumą kiekvienam kūriniui“ (1999 08 25). „Dievas nori jus išgelbėti ir siunčia jums žinią per žmones, per gamtą ir per daugelį kitų dalykų, kurie gali padėti suprasti, kad turite pakeisti savo gyvenimo kryptį“ (1990 03 25).

„Per Šv. Mišias esu arčiau jūsų nei per apsireiškimą. Daugelis piligrimų norėtų būti apsireiškimo kambaryje, todėl būriuojasi prie klebonijos. Kai jie būriuosis priešais tabernakulį, kaip dabar prie klebonijos, tada jie bus viską supratę; jie bus suvokę Jėzaus artumą, nes priimti Šv. Komuniją yra daugiau nei būti regėtoju“ (1986 11 12).

„Jūs prašote manęs ženklo, kad galėtumėte tikėti mano buvimu. Ženklas bus. Bet jums jo nereikia: jūs patys turite tapti ženklu kitiems“ (1982 02 08).

„Brangūs vaikai, aš kalbu jums kaip Motina: paprastais žodžiais […] Kita vertus, mano Sūnus, kuris ateina iš amžinosios dabarties, kalba jums gyvybės žodžiais ir sėja meilę atvirose širdyse“ (2017 10 02).

Šie pranešimai yra labai aiškūs ir į juos reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Taigi atrodo, kad pranešimų visumoje brangūs kvietimai, turintys Evangelijos kvapo, sumišę su suprantamais tariamų regėtojų, kurie tikisi, kad šie raginimai bus išgirsti, kad pasaulis įsiklausys į Kristų ir pasikeis, troškimais. Štai kodėl tuo pat metu, kai atsiranda didžiulis primygtinis raginimas klausytis pranešimų, atrodo, kad Dangaus Motina išreiškė savo būdą, sakydama: neapsistokite ties šiais pranešimais, skaitykite Evangeliją, nesikoncentruokite tiek į šiuos nepaprastus dalykus, ieškokite Kristaus, kuris yra vienintelis Gelbėtojas.

Todėl iškilusi problema išsprendžiama tuo pačiu pranešimų rinkiniu. Taigi tai nėra problemiška, nes tai, kas sakoma pranešimuose, yra pati Evangelija, išreikšta egzistenciniais, aktualiais, paprastais žodžiais. Kai Mergelė Marija prašo būti išklausyta, tai jos kvietimas ieškoti Dievo ir Jėzaus Kristaus meilės turi būti įgyvendinamas praktiškai. Kai kuriose pranešimuose tai labai aiškiai pasakyta:

„Štai kodėl aš esu su jumis: kad mokyčiau jus ir priartinčiau prie Dievo meilės“ (1999 05 25).

„Nesvyruokite savo tikėjime ir neklauskite savęs „kodėl“, manydami, kad esate vieniši ir apleisti, bet atverkite savo širdis, melskitės ir tvirtai tikėkite. Tada jūsų širdis pajus Dievo artumą ir tai, kad Dievas niekada jūsų nepalieka ir visada yra šalia jūsų“ (2019 12 25).

„Melskitės ir per maldą susitikite su mano Sūnumi, kad jis suteiktų jums jėgų, kad suteiktų jums malonę“ (2017 06 23).

„Aš tiesiogiai nedisponuoju dieviškomis malonėmis“ (1982 08 31).

„Gyvenkite mano pranešimais, aš noriu nuvesti jus pas savo Sūnų. Per visus šiuos metus, kai esu su jumis, mano pirštas nukreiptas į mano Sūnų, į Jėzų“ (2012 12 28).

„Kviečiu jus, brangūs vaikai, kad jūsų gyvenimas būtų sujungtas su Juo. Jėzus yra Taikos Karalius ir tik Jis gali suteikti jums ramybę, kurios ieškote. Aš esu su jumis ir dovanoju jus Jėzui“ (1995 12 25). „Savo rankose turiu mažąjį Jėzų, Taikos Karalių“ (2002 12 25). „Su dideliu džiaugsmu atnešu jums Taikos Karalių, kad Jis palaimintų jus savo palaiminimu“ (2007 12 25).

„Trokštu jus dar labiau priartinti prie Jėzaus ir Jo sužeistos širdies, kad galėtumėte suprasti, kokią neišmatuojamą meilę Jis atidavė už kiekvieną iš jūsų. Todėl, brangūs vaikai, melskitės, kad iš jūsų širdžių ištrykštų meilės šaltinis kiekvienam žmogui ir tiems, kurie jūsų nekenčia ir niekina; taip su Jėzaus meile galėsite įveikti visas negandas šiame liūdname pasaulyje, kuriame nėra vilties tiems, kurie nepažįsta Jėzaus“ (1991 11 25).

Todėl svarbiausia yra būti dėmesingiems tam, ką Medžiugorjės apsireiškimų visuma primena mums apie Evangelijos mokymą, ir bet kuriuo atveju sutelkti žvilgsnį ne į detales.

Tačiau šis primygtinis reikalavimas klausytis pranešimų tampa problemiškas kai kuriuose pranešimuose, kuriuose Dievo Motina nurodo datas, vietas, praktinius dalykus, priima sprendimus dėl įprastų dalykų, kuriuos reikėtų įžvelgti bendruomenėje. Popiežius Pranciškus atmeta būtent tokį „Dievo Motinos paštininkės“ modelį. Pavyzdžiui, kai ji nurodo, kokiu laiku turėtų būti švenčiamos Šv. Mišios arba ką daryti per kitą adventą, arba kada Bažnyčia turėtų švęsti jos gimimo atminimą. Prisiminkime šiai kategorijai priklausančią žinią:

„Kitų metų rugpjūčio 5 d. bus antrasis mano gimimo tūkstantmetis […] Prašau jūsų intensyviai ruoštis tris dienas […] Tomis dienomis nedirbkite“ (1984 08 01).

Nors Medžiugorjėje tokio pobūdžio pranešimai nėra dažni, o kai kurie iš jų net nebuvo paskelbti, vis dėlto randame tokių, kuriuos galima paaiškinti tik asmeniniais tariamų regėtojų norais. Protinga, kad tikintieji, vadovaudamiesi apdairumu ir sveiku protu, šių detalių nevertintų rimtai ir nekreiptų į jas dėmesio. Visada reikia atsiminti, kad tokio pobūdžio dvasinėse patirtyse greta teigiamų ir pakylėjančių elementų yra ir kitų, ne tokių svarbių.

Neigiama nuomonė. Šešėliai Medžiugorjėje

Tai, ką čia paminėjau, yra vienas iš argumentų, kuriais remiasi tie, kurie teigia, kad Medžiugorjės fenomenas yra klaidingas ir net žalingas tikintiesiems.

Atsižvelgdama į šias neigiamas nuomones, tuometinė Tikėjimo mokymo kongregacija popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžioje labai priešinosi Ruini ataskaitai, visų pirma remdamasi dviejų asmenų nuomone, kurie savo tyrimo išvadose netgi nurodė demonišką Medžiugorjės fenomeno kilmę.

Iš komentarų, kurie patvirtina neigiamą nuomonę apie Medžiugorję, norėtume paminėti keletą.

Kai kurie nurodė, kad jaunuolių gyvenimas nebuvo pavyzdingas. Ir jie tai teigė pasakodami tam tikras detales, pavyzdžiui, tai, kad laikotarpiu iki pirmojo pasirodymo viena iš mergaičių rūkė, taip sukeldama įtarimų, jog ji pavogė iš tėvo cigaretes. Jie taip pat pabrėžė tai, kad jaunuoliai pripažino, jog du kartus melavo: vieną kartą norėdami išsaugoti paslaptyje žinią, kurią laikė asmenine, o kitą kartą tėvui Vlasičiui darant spaudimą. Jie pripažino, kad tai buvo vienintelis kartas, kai tėvui Vlasičiui pavyko daryti spaudimą kuriam nors iš jaunuolių prieš jų valią.

Kai kurie pabrėžia herojiškų dorybių trūkumą, tačiau tie asmenys, kurie gauna charizmines dovanas ar pranešimus, visai neprivalo pasižymėti herojiško lygmens dorybėmis – to reikalaujama tik skelbimo palaimintuoju procese. Tuo tarpu skelbiant palaimintuoju taikomas labai svarbus kriterijus: beatifikacija nereiškia, jog to asmens patirti tariami antgamtiniai reiškiniai pripažįstami autentiškais. Šiuos du dalykus būtina atskirti. Net ir tuo atveju, kai paskelbiama apie antgamtinę reiškinio kilmę, tai nesuteikia jokio tikrumo dėl paties asmens šventumo. Tai du skirtingi dalykai, nes, kaip aiškinama notoje: „atpažįstant Dvasios veikimą dvasinės patirties „terpėje“ nuo jos ištakų iki šių dienų, su ta patirtimi galimai sietinų charizminių dovanų (gratiae gratis datae) veiksmingumas nebūtinai reikalauja tame dalyvaujančių asmenų moralinio tobulumo“ (Nota, 1).

Tiesa ta, kad jei žmogus turi charizmą, pavyzdžiui, gydymo charizmą, nupuolęs į nuodėmę jis tos charizmos nepraranda ir toliau gydo. Žinoma, kai kuriais atvejais Bažnyčia iš atsargumo gali uždrausti naudotis charizma, nes kyla rimtas papiktinimo ar netinkamo charizmos naudojimo pavojus.

Kritikuojama ir tai, kad nė vienas iš regėtojų netapo kunigu ar vienuoliu, tačiau šios patirtys nebūtinai turi būti susijusios su pašvęstuoju gyvenimu.

Kritikuojama ir tai, kad Mergelė kartais praneša apie apsireiškimus. Tiesa, kad iš pradžių apsireiškimai buvo netikėti, o vėliau nuspėjami. Tačiau ir kituose apsireiškimuose, pavyzdžiui, Fatimoje, buvo nurodyta apsireiškimo vieta ar laikas.

Taip pat buvo sakoma, kad esama prieštaringų ar neortodoksiškų pranešimų, apie kuriuos jau kalbėjome, kai kas juose įžvelgė religinį sinkretizmą, nes Dievo Motina neva pasakiusi, kad visos religijos yra lygios. Tačiau šiuo klausimu pranešimuose, kuriems yra labai svarbus karo Bosnijoje ir Hercegovinoje kontekstas, to nėra teigiama. Priešingai, juose sakoma būtent taip: „Tai nereiškia, kad visos religijos yra lygios prieš Dievą, bet žmonės yra lygūs“ (1982 05 20).

Kitas momentas yra tas, jog šių reiškinių pradžioje arti tariamų regėtojų buvo kunigų, kurie nerodė gero pavyzdžio, buvo netgi dideli nusidėjėliai. Tėvas Vlasičius, buvęs didelis Medžiugorjės propaguotojas, buvo suspenduotas (ir vėliau eskomunikuotas – vert. past.). Jis buvo žmogus, turėjęs daug problemų ir painiavos, tačiau reikia aiškiai pasakyti, kad jo moraliniai ir seksualiniai nusižengimai buvo susiję ne su tariamais regėtojais, o su kitais žmonėmis iš išorės, ypač iš Italijos.

Jis nebuvo tikras dvasinis vadovas; tiesą sakant, vienas iš priekaištų ir yra tas, kad šie jaunuoliai neturėjo jokio tikro dvasinio vadovavimo, kuris būtų galėjęs juos apšviesti ir nukreipti. Po tėvo Jozo, tėvas Vlašičius trumpą laiką laikinai vadovavo Medžiugorjės parapijai. Tačiau pačių pirmųjų apsireiškimų metu ten tarnavo tėvas Jozo. Vlašičius labai aktyviai garsino Medžiugorję, o nuo 1986 m. visam laikui persikėlė į Italiją. Jis pats ieškojo kontakto su vaikais, tačiau netiesa, kad jie buvo prie jo prisirišę. Tikrovėje pirmi apsireiškimai įvyko tuomet, kai toje vietovėje kunigų nebuvo, ir jie panašiai tęsėsi ir tuomet, kai kunigų ten nebeliko. Vis dėlto tiesa ir tai, kad pranciškonai saugojo jaunuolius nuo komunistinės valdžios persekiojimų; du pranciškonai buvo pašalinti iš pareigų, bet vėliau Apaštališkosios signatūros reabilituoti, komunistinė valdžia juos ne kartą buvo įkalinusi. Šių pranciškonų situacija yra labai daugialypė ir sudėtinga. Kai kurie netgi ištarė mea culpa dėl to, kad paliko šiuos jaunuolius vienus situacijoje, kuri jiems buvo per sunki ir juos pranoko.

Tamsiausias ir liūdniausias momentas yra ilgas konfliktas tarp maištaujančių pranciškonų (tarp tų, kurie dirbo Medžiugorjėje) ir vyskupų. Tačiau jis toli peržengia Medžiugorjės ribas, prasidėjo daug anksčiau ir įvyko ne dėl Medžiugorjės, o dėl kitų istorinių priežasčių, kurios taip pat meta šešėlį ant jų darbo Medžiugorjėje. Šis konfliktas tęsiasi ir šiandien su kai kuriais maištaujančiais pranciškonais, tačiau jie visai nesusiję su Medžiugorje. Tie, kurie padeda Medžiugorjėje kartu su vizitatoriumi, yra toli nuo tokių nuostatų. Tai man patvirtino Mostaro vyskupas, apaštališkasis nuncijus ir vizitatorius. Kitaip tariant, tai vanduo po tiltu. Tomis pirmosiomis Medžiugorjės dienomis Ruini komisija atliko tyrimą ir padarė išvadą, kad „psichiškai sveikiems vaikams niekas nedarė įtakos ir jie visi kartu tvirtino, kad matė Dievo Motiną“.

Kita vertus, kai kurie komentarai, pasirodę socialinėje žiniasklaidoje, buvo pakartoti be jokio patvirtinimo. Apie vieną regėtoją buvo sakoma, kad ji nusipirko visą labai brangų pastatą, tačiau iš tikrųjų ji nusipirko tik butą, kuriame gyveno. Ir taip daug kartų kartojosi, lyg „būtų buvę“, „būtų“.

Net jei šiuose tariamuose apsireiškimuose buvo tikras dieviškasis veikimas, regėtojai netampa neklystantys. Jie galėjo ir gali nusidėti. Tad kyla klausimas: ar jie galėtų nusidėti ateityje? Žinoma, kad galėtų. Tačiau dėl to jokie geri dalykai Medžiugorjėje netaps blogais ar demoniškais, o Taikos Karalienė ir toliau darys gera.

Žinoma, jei kiltų papiktinimas, viešas faktas, galintis suklaidinti tikinčiuosius, reikėtų ir apaštališkojo vizitatoriaus, ir susijusios vyskupijos vyskupų, ir dikasterijos įsikišimo. Nihil obstat visko neišsprendžia ir neuždaro ateičiai. Tai yra apsisprendimas, atviras laiko ir erdvės pokyčiams. Šiuo atveju kalbame apie susituokusius žmones, turinčius vaikų, dirbančius visuomenėje, žmones, gyvenančius pasaulio sūkuryje, kurie, kaip ir visi kiti, patiria pagundų ir nėra apsaugoti vienuolyno religinės aplinkos. Tačiau leidimas viešai pagerbti Mariją, Taikos Karalienę, visada išliks tvirtas.

Kitoks kontekstas

Bet kuriuo atveju visi šie dalykai, kurie buvo komentuojami daugelį metų, dabar atsiduria kitame kontekste, nes mes nesvarstome apie antgamtinę kilmę. Šie prieštaravimai galėtų būti svarbesni, jei būtų deklaruojamas antgamtiškumas, tačiau jie yra mažiau svarbūs, nes vertiname veikiau dabartinį dvasinį reiškinį, dabartinius vaisius, darbą, kurį Šventoji Dvasia šiuo metu atlieka šio reiškinio „terpėje“, o ne „dėl“ šio reiškinio.

Jei sakyčiau „dėl šio reiškinio“ arba „per šį reiškinį“, tuomet man reikėtų moralinio tikrumo dėl jo antgamtinės kilmės. Tačiau jei sakau, kad Šventoji Dvasia daro gerus dalykus šio reiškinio „terpėje“, man nereikia tokio paties tikrumo, o tik konkrečių ir objektyvių faktinės situacijos elementų.

Todėl ir toliau kalbame apie tariamus antgamtiškus įvykius ir tariamus antgamtinius pranešimus, tačiau galime pripažinti, kad Šventoji Dvasia labai gerai veikia šiame pamaldume į Taikos Karalienę per piligrimines keliones, maldos susitikimus ir kitas su šiuo pamaldumu susijusias pastoracines veiklas. Šventoji Dvasia nori pasinaudoti šia proga, kai tikintieji jaučiasi susibūrę, ir nuveikti juose daug gerų dalykų. O Bažnyčia, duodama šį nihil obstat ir patvirtindama viešą Taikos Karalienės kultą, išreiškia, kad nenori jų palikti vienų.

Ateitis

Kas bus toliau? Kiek svarbūs bus būsimi pranešimai, jei tokių bus? Jei tokių bus, juos reikės įvertinti ir patvirtinti, kad galiausiai būtų galima paskelbti, o kol jie nebus išanalizuoti, tikintiesiems nerekomenduojama jų laikyti pamokančiais tekstais.

Ar tai reiškia būsimą riziką? Žinoma, kad taip, todėl vizitatoriui suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus šiuo klausimu, bendradarbiaujant su dikasterija.

Ar naujuose pranešimuose gali būti klaidų? Gali būti, bet taip pat gali būti ir neapdairumo. T. y. galima perduoti dalykus taip, kaip kilusius tiesiai iš Mergelės Marijos, tinkamai neįvertinus jų tinkamumo ir tikslingumo. Daugelis sako: bet ar galima nutylėti tai, kas, kaip manoma, buvo perduota Dievo Motinos? Žinoma, galima, kaip atsitiko su Fatimos paslaptimis. Pagalvokite ir apie tai, kad popiežius turi neklystamumo charizmą: jis galėtų ja naudotis kiekvieną savaitę, kad viskas būtų aiškiau, bet vietoj to ja nesinaudoja, nes nemano, kad tai tinkama ar protinga.

Prisiminkime, kad šventasis Paulius, kalbėdamas apie charizmines dovanas, paaiškino, jog jos neveikia savaime ar per prievartą, bet „pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios, nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kor 14, 32-33). Pats šventasis Paulius, nors ir įsitikinęs iš Viešpaties gautomis dovanomis ir misijomis, vis dėlto nuvyko į Jeruzalę pasikonsultuoti su apaštalais ir taip įsitikinti, „ar nebūčiau bėgęs veltui“ (Gal 2, 2). Svarbiausiais Bažnyčios gerovei klausimais negalime atlikti įžvalgos be atsakingos valdžios vedimo.

Todėl Mergelė Marija nieko neįsako perduoti būtinai ar nedelsiant; ji nesinaudoja mumis kaip marionetėmis ar negyvais instrumentais, ji visada palieka erdvės mūsų atsakingai – tiek asmeninei, tiek bažnytinei – įžvalgai dėl to, kas gali būti perduodama, vertinant šių dalykų deramumą, tikslingumą ir aiškumą.

Kalbant apie Medžiugorję, vizitatoriaus įžvalga vertins tikslingumą. Jau ir taip yra daugybė pranešimų, kuriuose daug kartų kartojami tie patys raginimai, be to, prisiminkime, kad, kaip sako popiežius Pranciškus, nepatartina entuziastingai žavėtis „Mergele paštininke“.

Bet kokiu atveju, kaip pastebėjo vizitatorius, didžioji dauguma piligrimų vyksta į Medžiugorję ne ieškoti regėtojų ir klausytis jų pranešimų, bet ieškoti stiprybės, vidinės ramybės, malonės būti šventesniems. Tai visų pirma paprasta ramybės vieta, kuri teikia daug gero.

Tačiau Medžiugorjėje taip pat yra džiaugsmas. Medžiugorjės dvasingumas yra džiaugsmingas, šventiškas, kviečiantis džiaugtis sekant Kristumi, dėkojant net už mažus ir gražius gyvenimo dalykus:

„Nuolat trokštu jus supažindinti su gyvenimo džiaugsmu. Trokštu, kad kiekvienas iš jūsų atrastų džiaugsmą ir meilę, kuriuos galima rasti tik Dieve ir kuriuos gali suteikti tik Dievas“ (1989 05 25).

„Brangūs vaikai, kviečiu jus padėkoti Dievui už visas dovanas, kurias atradote per savo gyvenimą, net už mažiausią dovaną, kurią pastebėjote. Dėkoju kartu su jumis ir trokštu, kad visi pajustumėte džiaugsmą“ (1989 09 25).

„Kas meldžiasi, mano vaikai, jaučia Dievo vaikų laisvę […] Juk Dievas yra meilė ir laisvė“ (2021 10 25).

„Linkiu kiekvienam iš jūsų būti laimingam čia, žemėje“ (1987 05 25).

Galiausiai Medžiugorjėje taip pat aišku, kad esame pašaukti į gyvenimą be ribų, anapus mirties. Daugelyje pranešimų stipriai kviečiama pažadinti dangaus troškimą, ieškoti galutinės egzistencijos prasmės amžinajame gyvenime:

„Brangūs vaikai, šiandien noriu jus visus pakviesti, kad kiekvienas iš jūsų apsispręstų už dangų“ (1987 10 25).

„Jūsų širdyse gims dangaus troškimas. Jūsų širdyse pradės viešpatauti džiaugsmas“ (2006 08 25). „Dievas atsiuntė mane, kad vesčiau jus į amžinąjį gyvenimą“ (2006 10 25). „Nepamirškite, kad esate piligrimai kelyje į amžinybę“ (2006 11 25). „Nepamirškite, kad čia esate laikini tarytum lauko gėlė“ (2007 01 25). „Trokštu, mano vaikai, kad kiekvienas iš jūsų įsimylėtų amžinąjį gyvenimą, kuris yra jūsų ateitis“ (2009 01 25).

Šie žodžiai gali būti žmogiškųjų troškimų ir dieviškųjų judesių derinys, tačiau negalime jų sieti su blogio jėgomis. Dievas savo paslaptinguose sumanymuose, net tarp žmogiškų netobulumų, Medžiugorjėje rado būdą, kaip paskatinti tekėti gėrio ir grožio upei. Tikriausiai taip bus ir toliau.

Monsinjoro Armando Matteo kalba

Paskutinė dikasterijos spaudos konferencija įvyko gegužės 17 d., kai buvo pristatytos naujos normos, kuriomis remiantis galima anksčiau atpažinti tariamus antgamtinius reiškinius.

Šios naujos normos, įsigaliojusios gegužės 19 d., leido dikasterijai, bendradarbiaujant su susijusiais vyskupijų vyskupais, išnagrinėti keletą tariamų antgamtinių reiškinių atvejų ir rasti pastoracinį sprendimą. Taigi pastaraisiais mėnesiais buvo galima atlikti būtiną įžvalgą dėl:

• Marijos Paslaptingosios Rožės (Montichiari) pamaldumo;
• dvasinės patirties, susijusios su Santa Domenica di Placanica Madonna dello Scoglio šventove;
• dvasinės patirties, susijusios su Maccio šventykla (Villa Guardia);
• Čandavilos (Ispanija) dvasinės patirties
• ir Estelės Faguette iš Pellevoisin dvasinės patirties.

Visose šiose bylose buvo nuspręsta dėl normose numatyto nihil obstat nustatymo.

Per pastaruosius kelis mėnesius dikasterija taip pat galėjo nagrinėti kai kuriuos kitus tariamus antgamtinius reiškinius: konkrečiai, tariamus apsireiškimus, apie kuriuos pranešė ponia Gisella Cardia iš Trevignano (kurios tikras vardas Maria Giuseppa Scarpulla) ir ponas Gianni Cardia; tariamus apsireiškimus ir pranešimus 1945-1959 m. Amsterdame, susijusius su „Visų tautų Motinos“ pamaldumu ir Elenitos de Jesús figūra. Visais šiais atvejais buvo nustatytas (arba patvirtintas) constat de non supernaturalitate – įvykiai pripažinti neantgamtiniais.

Kitas normų taikymo atvejis tam tikra prasme yra prefekto laiškas J. E. Tanjore vyskupui mgr. Sagayaraj Thamburaj dėl Vailankanni Dievo Motinos sveikatos šventovės. Laiške kardinolas Fernandezas teigia, kad tokio didelio skaičiaus nekrikščionių piligrimų buvimo šioje vietoje nereikėtų vertinti kaip sinkretizmo ar religijų maišymo formos.

Kitais, kol kas konfidencialiais atvejais, vyksta nuolatinis dialogas su vyskupais, siekiant išsiaiškinti situaciją: daugeliu šių atvejų sprendimas atitinka dabartinę naujųjų normų curatur (vert. past. – diecezinis vyskupas raginamas neskatinti šio reiškinio, ieškoti alternatyvių pamaldumo apraiškų ir galimai naujai orientuoti jų dvasinį bei pastoracinį profilį).

Į šį platų įžvalgos darbą įsilieja ir šiandienos spaudos konferencija, kurios tema – dvasinė patirtis, susijusi su Medžiugorje. Nota šia tema, kurią netrukus išsamiai pristatys prefektas, taip pat yra naujųjų normų vaisius. Atsižvelgiant į „Medžiugorjės fenomeno“ mastą, dikasterijoje prireikė ilgo ir nuodugnaus tyrimo ir čia norėčiau padėkoti visiems abiejų dikasterijos sekcijų pareigūnams, dirbantiems su neįtikėtinu atsidavimu. Atrodė tikslinga pateiktas išvadas sudėti į dokumentą, kuris yra platesnis nei vyskupijos vyskupui adresuotas laiškas.

Prieš perduodamas žodį prefektui, norėčiau trumpai priminti Medžiugorje bylos etapus. Tariamų Dievo Motinos apsireiškimų Medžiugorjėje fenomenas susijęs su įvykiais, kurie prasidėjo 1981 m. birželio 24 d. Medžiugorjės Šv. Jokūbo parapijoje, administruojamoje Hercegovinos provincijos, esančios Mostar-Duvno vyskupijoje buvusioje Jugoslavijoje (dabar Bosnija ir Hercegovina), tėvų pranciškonų. Tos dienos vėlyvą popietę dvi merginos, Ivanka Ivankovič ir Mirjana Dragičevič, nuvyko į Podbrdo miestelį, esantį Crnicos kalno papėdėje. Staiga Ivanka pamato Dievo Motiną (kuri nepasirodė Mirjanai). Abi mergaitės toliau eina per kaimą. Tą pačią dieną apie 18 val. toje pačioje vietoje Marijos figūrą su vaiku ant rankų mato šeši paaugliai: be Ivankos ir Mirjanos, tai Vicka Ivanković, Ivanas Dragičevićius, Ivanas Ivankovićius ir Milka Pavlović. Marija Pavlovič ir Jakovas Čolo, kurie vis dar yra tarp šešių regėtojų, prie kitų prisijungia kitą dieną, birželio 25-ąją.

Tų pačių metų liepos 21 d. Jo Ekscelencija Mostar-Duvno vyskupas Pavao Žanić susitiko su šešiais „regėtojais“, kurie papasakojo apie savo neseniai patirtus išgyvenimus. Ordinaras tuo metu tebėra įsitikinęs, kad „vaikai nemeluoja“. Šį įsitikinimą jis taip pat išreikš po kelių dienų per Sutvirtinimo sakramento teikimą Medžiugorjės parapijoje.

Vėliau, 1983 m. lapkričio 19 d., vyskupas Pavao Žanić tuometinei Tikėjimo mokslo kongregacijai nusiuntė slaptą pranešimą apie tariamą Marijos apsireiškimą ir išreiškė savo „labai dideles abejones“ dėl jo.

Kitų metų spalio 12 d. Jugoslavijos vyskupų konferencija paskelbė deklaraciją dėl tariamų įvykių Medžiugorjėje, kurioje priminė bažnytinės valdžios kompetenciją vertinti apsireiškimus ir uždraudė oficialias piligrimines keliones į Medžiugorję.

1986 m. gegužės 19 d. vyskupijos komisija, atsakinga už tariamų apsireiškimų Medžiugorjėje vertinimą, paskelbė sprendimą non constat de supernaturalitate, už kurį balsavo 11 narių, prieš 4 (vert. past. – antgamtiškumas (dar) nepatvirtintas; nepainioti su negatyviu constat de non supernaturalitate sprendimu, kuris pripažintų, jog įvykiai nėra antgamtinės kilmės, t. y. kilę dėl žmonių apgaulės, ligos arba demoniško veikimo).

Tais pačiais metais pronuncijus Belgrade išreiškė neigiamą nuomonę apie vyskupijos komisijos darbą. Tuometinė Tikėjimo mokymo kongregacija nusprendė pavesti Jugoslavijos vyskupų konferencijai iš naujo išnagrinėti bylą.

Kitais metais, būtent balandžio 9 d., prasidėjo Jugoslavijos vyskupų konferencijos komisijos darbas, kuris tęsėsi iki 1991 m. balandžio mėn. To mėnesio 10 d. buvo paskelbta galutinė Jugoslavijos vyskupų konferencijos komisijos ataskaita apie Medžiugorjės fenomeną, žinoma kaip Zadaro deklaracija. Ją cituoju:

„Vyskupai nuo pat pradžių sekė Medžiugorjės apsireiškimus per vyskupijos vyskupą, vyskupijos komisiją ir Jugoslavijos vyskupų konferencijos Medžiugorjės komisiją. Remiantis iki šiol atliktais tyrimais, negalima patvirtinti, kad tai antgamtiniai apsireiškimai ir reiškiniai. Tačiau gausiems tikintiesiems, atvykstantiems į Medžiugorję iš įvairių vietų ir vedamiems religinių bei kitokių motyvų, pirmiausia reikia vyskupijos vyskupo, o paskui ir kitų vyskupų dėmesio ir pastoracinės globos, kad Medžiugorjėje ir su Medžiugorje būtų skatinamas sveikas pamaldumas į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, suderintas su Bažnyčios mokymu. Šiuo tikslu vyskupai pateiks atitinkamas liturgines-pastoracines nuorodas ir per komisiją toliau stebės bei nušvies Medžiugorjės įvykius“.

Pereikime prie 1994 m. Tų metų spalio 28 d. naujasis Medžiugorjės ordinaras monsinjoras Ratko Peričius prašo Jono Pauliaus II sudaryti komisiją, kuri priimtų galutinį sprendimą dėl „apsireiškimų“. 1995 m. liepą per apaštališkąją kelionę į Sarajevą paskelbiama apie būsimą Jono Pauliaus II apsilankymą Medžiugorjėje. Kai kuriuose privačiuose laiškuose popiežius teigiamai atsiliepė apie Medžiugorję ir troško ten apsilankyti. Apie tai informuotas arkivyskupas Peričius paprašė tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos užkirsti kelią tokiam vizitui, kuris iš tiesų neįvyko.

1998 m. kovo 2 d. Saint-Denis-de-La Reunion vyskupo prašymu tuometinė Tikėjimo mokymo kongregacija atsakė, kad privačios piligriminės kelionės į Medžiugorję yra leidžiamos, net jei Medžiugorjė nėra paskelbta autentiškų apsireiškimų vieta. Taip pat teigiama, kad vyskupo Perić pozicija dėl sprendimo constat de non supernaturalitate nėra Tikėjimo mokymo kongregacijos pozicija.

Vėliau vyko įvairios konsultacijos tarp tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos ir naujosios Bosnijos ir Hercegovinos vyskupų konferencijos dėl naujo visų dokumentų nagrinėjimo. Tačiau Bosnijos ir Hercegovinos Vyskupų konferencija pareiškė, kad ji negalinti imtis naujo tyrimo ir nemano, kad tai tikslinga.

Lūžio taškas įvyko 2008 m. sausio 14 d., kai Benediktas XVI nusprendė sudaryti tarptautinę komisiją tariamiems antgamtiniams Medžiugorjės reiškiniams įvertinti. Šios komisijos pirmininku paskirtas kard. Camillo Ruini. 2014 m. sausio mėnesį, po maždaug šešerių metų darbo, tarptautinė komisija paskelbė savo sprendimą. Ruini komisijos išvados neskelbiamos viešai, ir tai daroma aiškiu tuometinės Tikėjimo mokymo kongregacijos prašymu.

Pastaroji vėlesniais metais parengė daugybę išsamių studijų apie visą Medžiugorjės bylą. Buvo paprašyta ir dviejų ekspertų nuomonės, kurie priėjo prie visai kitokių rezultatų nei Ruini komisija.

2015 m. gruodį popiežius Pranciškus, gavęs visus dokumentus, perėmė visus sprendimus dėl Medžiugorjės.

Vėliau, 2017 m. vasario 11 d., popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupą Henryką Hoserį specialiuoju Šventojo Sosto pasiuntiniu pastoracinei situacijai Medžiugorjėje ištirti, o 2019 m. sausio 14 d. buvo paskelbta popiežiaus nuostata, pagal kurią „galima rengti piligrimines keliones į Medžiugorję, jei tik bus stengiamasi, kad jos nebūtų interpretuojamos kaip įvykių autentiškumo patvirtinimas“.

Galiausiai 2021 m. gruodžio 27 d. popiežius Pranciškus paskyrė Jo Ekscelenciją monsinjorą Aldo Cavalli naujuoju Medžiugorjės parapijos ypatingojo pobūdžio apaštališkuoju vizitatoriumi neribotam laikotarpiui, pavaldų Šventajam Sostui. Mons. Cavalli pakeitė Lenkijos arkivyskupą Henryką Hoserį, kuris mirė tų pačių metų rugpjūčio 13 d.

Praėjus 43 metams nuo šio reiškinio pradžios, atsižvelgdama į dabartines normas, skirtas tariamų antgamtinių reiškinių atpažinimui, dikasterija parengė notą „Taikos Karalienė“, kurią rugpjūčio 28 d. patvirtino popiežius ir kurią dabar pristatys prefektas.

Dėkojame už dėmesį!

Dr. Andrea Tornielli kalba

Šioje trumpoje kalboje pirmiausia norėjau pateikti keletą statistinių duomenų ir galiausiai papasakoti apie asmeninę patirtį.

Interneto paieškos sistemose užklausus apie piligrimų skaičių Medžiugorjėje, galima rasti informaciją apytiksliai apie milijoną piligrimų per metus. Pasak monsinjoro Henryko Hoserio, tuometinio Medžiugorjės šventovės apaštališkojo vizitatoriaus, prieš pandemiją piligrimų srautas siekė apie tris milijonus per metus, daugiausia jų būdavo vasarą. Daug piligrimų atvyksta iš Lenkijos ir Italijos, bet yra ir piligrimų iš maždaug 80 pasaulio šalių.

„Šis skaičius tikrai auga, – 2019 m. rugpjūtį sakė Hoseris. – Skaičiuojame, kad per metus čia apsilanko apie tris milijonus žmonių. Didžiausias srautas būna vasarą, tačiau piligrimų yra ištisus metus. Sunku paaiškinti, kas juos traukia, tai nėra apčiuopiamas dalykas, žmonės ieško dvasinės tikrovės, kurią čia gali rasti maldos, eucharistinės adoracijos, Dievo Žodžio apmąstymo, išpažinties sakramento akimirkomis, būdingomis Medžiugorjei. Daugiausia tikinčiųjų atvyksta iš Italijos ir Lenkijos, bet yra ir daug vietinių lankytojų, iš Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos, iš Balkanų šalių. Ši ramybės ir tylos, akimirkų su Viešpačiu atmosfera juos traukia, jie patiria stiprių tikėjimo išgyvenimų, priartėja prie Dievo ir daugelis grįžta atsiveždami savo draugų.“

Be įvairių vertinimų, tikrai galima teigti, kad Medžiugorjė yra viena iš labiausiai lankomų marijinių vietų, nepaisant transporto problemų, nes ją pasiekti nėra lengva. Be to, šis reiškinys ir pamaldumas plačiai paplitęs visame pasaulyje, tarp daugelio žmonių, kurie neturi galimybės vykti į piligriminę kelionę.

Yra įdomūs statistiniai duomenys. Parapijoje ir vietose, susijusiose su apsireiškimu, išdalytų Komunijų skaičius nuo 1985 m. sausio mėn. iki 2024 m. birželio mėn. siekė 47413740.

Nuo 1986 m. gruodžio iki 2024 m. birželio Medžiugorjėje koncelebravusių kunigų skaičius yra 1060799. Kadangi daugelis kunigų, kurie vyksta į Medžiugorję, paprastai ten sugrįžta, o į tą milijoną įeina ir koncelebruojančiųjų skaičius, padalytas pagal mėnesius per tą mano minėtą laikotarpį. Tad labai tikėtina, kad yra daug tokių, kurie į skaičiavimą buvo įtraukti kelis kartus.

Statistika nuolat atnaujinama: praėjusį mėnesį, 2024 m. rugpjūtį, buvo išdalinta 325000 Komunijų, o koncelebravo 9582 kunigai (309 per dieną).

Dabar norėčiau paminėti faktą, susijusį su piligrimų tipologija, paremtą vienintele moksline studija, kurią parengė Milano katalikiškojo universiteto sociologas Luca Pesenti. Jo tyrimas paskelbtas Gerolamo Fazzini redaguotame tome „Mano gyvenimas pasikeitė Medžiugorjėje“ (Edizioni Ares).

Pesenti, kuris neslepia savo „šaltumo“ šio reiškinio atžvilgiu, išanalizavo 1049 anketų, kurias užpildė piligrimai, kuriuos „Rusconi Viaggi“ 2015 m. balandžio-spalio mėn. autobusu ar lėktuvu nuvežė į Medžiugorję. Vėlgi reikėtų aiškiai pabrėžti, kad tai yra atrankinė imtis, nes ji buvo susijusi tik su viena kelionių agentūra, kuri specializuojasi organizuoti piligrimines keliones į Medžiugorję.

Štai motyvai, skatinantys piligrimystę: 38 % dvasinės paguodos ieškojimas, 23 % malonių prašymas sau ar kitiems, 11,7 % padėka už gautas malones, iki 17,7 % poreikis susitikti su šventybe, 15 % kitų pakvietimas. Vien tik smalsumo vedami žmonės sudaro tik 5,6 %.

Piligrimai – tai tikintieji, kurių svarbiausi prioritetai yra susiję su kitų žmonių poreikių tenkinimu (53,3 %) ir gyvybės gynimu bei pagarba visoms jos formoms (51,4 %).

Įdomus faktas: beveik pusė apklaustųjų (48,8 %) jau anksčiau yra buvę Medžiugorjėje, o dviem trečdaliais pastarųjų atvejų kalbama apie piligriminę kelionę, kuri kartojasi vėl ir vėl. 39 % respondentų tai buvo pirmoji piligriminė vieta, o 8 % pirmoji marijinė piligrimystė.

Prieš kelionę ir po jos vertinimas dėl apsireiškimų keičiasi: vidutinis tikrumas, apie kurį pradžioje pranešė 70 %, kelionės pabaigoje viršija 85 %, o „absoliutų“ tikrumą (įvykių autentiškumu) liudijo 59 % (palyginti su 41 %, taip maniusių išvykstant). „Tai, aiškina Pesenti, labai reikšmingas poslinkio poveikis, dėl kurio abejonių ir skepticizmo sritis sumažėja iki mažiau nei 9 %, palyginti su 22 % pradžioje. Tik 5 % respondentų grįžo namo turėdami nuviliančią nuomonę.“

Didžioji dauguma sugrįžusiųjų į Medžiugorję praneša, kad jų gyvenimas pasikeitė. 48,8 % teigia, kad po pirmojo apsilankymo „kažkas“ pasikeitė; dar 30,4 % – kad „daug“ pasikeitė, o 14,5 % – kad pasikeitė radikaliai. Dėl Medžiugorjės efekto padidėja tikėjimo, sakramentų priėmimo ir maldos praktikavimas.

Dabar leiskite man papasakoti trumpą asmeninę istoriją. Į piligriminę kelionę į Medžiugorję norėjau vykti 2011 m. birželį, kai pradėjau dirbti laikraštyje „La Stampa“ ir „Vatican Insider“. Norėjau tai padaryti išvykdamas piligrimų autobusu iš Milano, o ne lėktuvu. Klausiausi ir susitikau su regėtoja Vicka. Užkopiau į apsireiškimų kalną.

Du dalykai mane labai sukrėtė. Nepaisant to, kad tai buvo savaitės vidurio dienos, per vakarinę eucharistinę adoraciją didžiojoje parapijos bažnyčioje nebuvo nė vieno laisvo kvadratinio centimetro, kad būtų galima atsiklaupti, tiek daug žmonių dalyvavo. Ir tada mano širdį palietė kai kurie regėtojų draugų, jų amžininkų, liudijimai. Jie tiesiogiai nedalyvavo tariamame antgamtiniame reiškinyje, jie nieko „nematė“. Tačiau jie išgyveno intensyvią tikėjimo patirtį, kuri visų pirma atsiliepė jų gebėjime atleisti ir būti gailestingiems savo artimiesiems, kaltiems dėl sunkių nusikaltimų baisiais brolžudiško karo Balkanuose metais.

Labiau nei regėtojų žodžiai, labiau nei klausimai apie paslaptis ir ateitį, man širdį sukrėtė ir pripildė šie paprasti liudijimai žmonių, kurie tikėjimo dėka sugebėjo atleisti žmogui, nužudžiusiam vieną iš jų giminaičių, kuris dar prieš kelias savaites buvo jų artimas žmogus. Grįžau su žinojimu, kad žmonėms, kurie tai patiria, ten iš tiesų įvyksta kažkas gero.