Regėtojų moksliniai tyrimai
Medžiugorjės reiškinys, prasidėjęs 1981 metais, tapo vienu labiausiai moksliškai ištirtų fenomenų Bažnyčios istorijoje. Skirtingai nei ankstesnių epochų apsireiškimai, Medžiugorjės įvykiai vyko mokslo suklestėjimo laikotarpiu, o tai leido tyrėjams panaudoti pažangiausią medicinos įrangą: nuo elektroencefalogramų iki kompiuterinės poligrafijos (melo detektorių). Moksliniams tyrimams labai padėjo apsireiškimų reguliarumas.
I. Nuo policijos įtarumo iki mokslo susidomėjimo
Pradinis impulsas tirti regėtojus kilo iš tuometinio komunistinio režimo policijos struktūrų. Paradoksalu, tačiau marksistinės valdžios bandymas vaikus pripažinti „protiškai neįgaliais“ ar „manipuliuojamais“ padėjo pamatą rimtam moksliniam tyrimui. Jau 1981 m. birželio pabaigoje gydytojai Ante Bijevičius ir Džudža Mulija nepriklausomai konstatavo: vaikai yra visiškai sveiki, o juos į psichiatrinę ligoninę atvežę pareigūnai tiesiog nesugeba suvokti realybės.
Nuo to laiko regėtojai tapo nuolatinio stebėjimo objektu. Juos tyrė ne tik vietos specialistai, bet ir tarptautinės komandos iš Prancūzijos, Italijos bei Austrijos.
II. Esminiai medicininiai ir neurologiniai atradimai
Mokslininkų grupės, vadovaujamos prof. Henri Joyeux (1984 m.) ir gyd. Luigi Frigerio (1985 m.), siekė atsakyti į esminį klausimą: kas vyksta regėtojo kūne ir smegenyse tą akimirką, kai jis teigia matantis Mergelę Mariją?
1. Smegenų veikla ir sąmonės būsena
Naudojant elektroencefalogramas (EEG), buvo nustatyta, kad ekstazės metu regėtojų smegenys nerodo jokių epilepsijos, patologinio transo ar haliucinacijų požymių. Priešingai – fiksuojamas stabilus alfa ritmas, būdingas giliai, ramiai kontempliacijai.
Mokslininkai konstatavo, kad tai nėra sapnas ar miegas. Tai budrumo būsena, kurioje asmuo yra „atjungtas“ nuo išorinių dirgiklių, bet išlaiko visišką vidinį sąmoningumą.
2. Sensorinis atsiribojimas ir nejautra skausmui
Vienas labiausiai stulbinančių atradimų – beveik visiškas juslių atjungimas. Ekstazės metu:
- Regėjimas. Nors akys atviros, regėtojai nemirksi net prieš 1000 vatų šviesos šaltinį. Jų žvilgsnis vienu metu susifokusuoja į vieną tašką erdvėje, nors ten esantys žmonės nieko nemato.
- Klausa. Į Ivano ausis buvo pasiųstas 90 decibelų triukšmas (prilygstantis riaumojančiam varikliui), tačiau jis net nesukruto. Po vizijos jis teigė nieko negirdėjęs.
- Skausmas. Naudojant algometrus ir net adatas, nustatyta, kad ekstazės metu regėtojai nejaučia fizinio skausmo. Tačiau pasibaigus vizijai, normalus jautrumas akimirksniu sugrįžta.
III. Regėtojų tyrimai melo detektoriumi
Vienas įdomiausių ir techniškai sudėtingiausių tyrimų etapų buvo susijęs su poligrafo (melo detektoriaus) naudojimu. Šiuo prietaisu mokslininkai, ypač italų neurofiziologas prof. Marco Margnelli, siekė ne tik patikrinti, ar regėtojai nemeluoja, bet ir užfiksuoti giliuosius jų vegetacinės nervų sistemos pokyčius.
1. Nuoširdumo testavimas ir emocinis stabilumas
Psichiatrai, tokie kaip gydytojas Nikola Bartulica, pabrėžė, kad patyręs specialistas gali greitai atpažinti simuliaciją. Tačiau siekiant objektyvumo, buvo pasitelkta technika. Tyrimai parodė, kad regėtojų atsakymai apie jų patirtis yra spontaniški, be baimės ar dvejonių, kas būdinga asmenims, sakantiems tiesą. Poligrafas nefiksavo jokių tipinių streso reakcijų (padažnėjusio prakaitavimo, specifinių kraujospūdžio šuolių), kurios atsiranda žmogui bandant sąmoningai klaidinti tyrėją.
2. Vegetacinės nervų sistemos rodikliai
Prof. Margnelli naudojo poligrafą tirti įvairius fiziologinius parametrus: širdies plakimą, arterinį spaudimą, odos elektrinį laidumą bei kvėpavimo ritmą. Šie tyrimai atskleidė fenomenalius rezultatus:
- Širdies veikla ir kraujotaka. Tyrimų metu nustatyta, kad ekstazės momentu kai kurių regėtojų (pavyzdžiui, Jakovo) širdies ritmas neįtikėtinai padažnėdavo – iki 150 dūžių per minutę. Tuo pat metu kraujo srautas į pirštų galus sumažėdavo iki trečdalio normos, todėl oda pabaldavo ir atvėsdavo. Tai rodo itin stiprią organizmo reakciją į vidinį išgyvenimą, kurios neįmanoma suvaidinti.
- Kvėpavimo sustojimas. Užfiksuota, kad gavus rimtą pranešimą apie pasaulio ateitį, Jakovo kvėpavimas buvo visiškai sustojęs apie 10 sekundžių. Tai rodo tokį gilų susitelkimą, kuris peržengia įprastas žmogaus kontrolės ribas.
3. Regėtojų sąmonė ekstazės metu
Gydytojas Paolo Maestri naudojo specialų prietaisą – amplifoną, kad sektų regėjimo ir klausos nervų impulsus iki pat smegenų žievės. Rezultatai buvo sukrečiantys: impulsai iš akių ir ausų pasiekdavo smegenis visiškai normaliai, tačiau smegenų žievė jų „neapdorodavo“.
Mokslininkai tai palygino su „skambančiu telefonu tuščiame name“: aparatas veikia, signalas ateina, bet viduje nėra nieko, kas pakeltų ragelį. Tai moksliškai patvirtino, kad regėtojų sąmonė ekstazės metu yra „kažkur kitur“.
4. Hipnozės teorijos paneigimas
Melo detektoriaus ir kitų stebėjimų duomenys leido galutinai atmesti hipnozės teoriją. Hipnozės būsenoje asmuo paprastai neatsimena, kas vyko seanso metu, o Medžiugorjės regėtojai tiksliai ir nuosekliai atpasakoja kiekvieną vizijos detalę. Poligrafas patvirtino, kad tai nėra manipuliacijos rezultatas, o autentiška, sąmoninga, nors ir transcendentinė, patirtis.
Išvada: Poligrafo tyrimai parodė, kad Medžiugorjės regėtojai ne tik nemeluoja, bet ir išgyvena objektyvius, drastiškus fiziologinius pokyčius, kurių joks žmogus negalėtų sukelti valios pastangomis ar vaidyba.
IV. Fenomeno unikalumas: trys sinchronizacijos
Gydytoja Lucia Capello ir kiti tyrėjai išskyrė vadinamąsias „sinchronizacijas“, kurios nepaaiškinamos jokiu išankstiniu susitarimu:
- Vienalaikis suklupimas. Visi grupėje esantys regėtojai krinta ant kelių tą pačią sekundės dalį.
- Balsų dingimas. Jų balsai tampa negirdimi tuo pačiu metu, nors lūpos juda toliau (gerklų tyrimai parodė, kad balsas dingsta, nes sustoja balso stygų vibracija, nors iškvėpimas tęsiasi).
- Vienu metu ištartas „Tėve mūsų“. Balsai vėl pasigirsta tik ties trečiuoju maldos žodžiu – lygiai tuo pačiu metu visiems grupės nariams.
V. Psichologinis profilis: sveikata ir darna
Psichiatrai (pvz., gyd. Enzo Gabrici, gyd. Nikola Bartulica) pabrėžia, kad regėtojai per dešimtmečius neparodė jokių asmenybės susidvejinimo, isterijos ar narcisizmo ženklų.
- Jie gyvena paprastą šeiminį gyvenimą.
- Jie nėra manipuliuojami autoritetų (pvz., kunigų).
- Jų charakteriai labai skirtingi (nuo ekstravertiškos Vickos iki intraverto Ivano), tačiau jų liudijimų turinys išlieka nepaprastai nuoseklus.
Gydytojas Bartulica pažymėjo: „Psichiatrijos istorijoje nėra atvejo, kad šeši vaikai pradėtų kartu haliucinuoti lygiai tuo pačiu laiku kiekvieną dieną 25 metus iš eilės.“
VI. Išvados: mokslo ribos
1986 m. sausio 14 d. tarptautinė tyrėjų komisija paskelbė 12 punktų suvestinę, patvirtinančią, kad reiškiniai yra moksliškai nepaaiškinami ir verti rimto dėmesio.
1998 m. grupė „Medžiugorjė 3“ (vadovaujama tėvo Andreaso Rescho ir 13 ekspertų) dar kartą tyrė regėtojus. Išvada: jų patirtis išlieka tokia pati kaip ir 1985 m., nors intensyvumas šiek tiek sumažėjęs.
2005–2006 m. prof. Henri Joyeux grįžo su naujausiais prietaisais. Jo galutinė išvada po dvidešimties metų nepakito: „Mes nesuklydome. Mūsų mokslinė išvada aiški: įvykiai Medžiugorjėje turi būti vertinami rimtai.“
Taigi mokslo požiūriu Medžiugorjės įvykiai yra nepaaiškinami. Nors medicina gali užfiksuoti pokyčius kūne, ji negali paaiškinti šių pokyčių priežasties.
Pagrindinės mokslinės išvados reziumė:
- Regėtojai yra fiziškai ir psichiškai sveiki.
- Ekstazės būsena nėra patologinė (tai ne liga ir ne apgaulė).
- Jų patirtis yra objektyvi reakcija į išorinį, transcendentinį objektą, kurio dabartinė mokslinė instrumentuotė užfiksuoti negali.
Apibendrinimas tikinčiajam
Intelektualiam katalikui šie tyrimai tarnauja ne kaip tikėjimo pakaitalas, bet kaip tvirtas liudijimas, kad tikėjimas ir protas neprieštarauja vienas kitam. Mokslas čia sustoja ties paslapties slenksčiu, patvirtindamas, kad regėtojų patirtis yra autentiška, o tai atveria kelią teologiniam įvertinimui.
Šis tekstas parengtas kaip straipsnio „Specific Tests Administered to the Medjugorje Visionaries and Their Results“ interneto svetainėje mejdugorje.org santrauka.