Dvasinis susitikimų turinys

Medžiugorjėje paprastai, kaip ir kituose piligrimų centruose, aukojamos šv. Mišios, klausoma išpažinčių, kalbamas rožinis, einamas Kryžiaus kelias, prašoma sveikatos ligoniams. Dvasinius maldininkų išgyvenimus paveikia ne apeigų išorė, bet vyraujanti gyvos maldos nuotaika.

Vakarinė liturgija – svarbiausias kasdienis Medžiugorjės lankytojų susitikimas. Įžanga į šv. Mišių auką – bendrai kalbamas rožinis. Šv. Mišios aukojamos pagal Romos apeigų liturginį kalendorių. Visiems šv. Mišių dalyviams, nežiūrint iš kokios šalies bebūtų atvykę, Evangelija būna gimtąja kalba. Iškart po Mišių žmonės kalba „Tikiu“, septyniskart „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui“. Be vakarinių pamaldų, rytais būna aukojamos Mišios skirtingomis kalbomis atvykstantiems į Medžiugorję iš viso pasaulio.

Metai po metų vis labiau skleidžiasi tiek individualus, tiek bendruomeninis Švč. Sakramento garbinimas. Kiekvieną ketvirtadienį po šv. Mišių žmonės drauge garbina, o antradieniais ir šeštadieniais, nuo 21.00 iki 22.00 (22.00–23.00), vyksta atskirai skirtos pamaldos. Kasdien nuo 13.00 iki 17.00 (18.00) koplyčioje garbinamas Švč. Sakramentas. Čia maldininkai gali tylomis kreiptis į Viešpatį savo maldomis.

Svarbus yra kupinas pasitikėjimo pokalbis su kunigu, kaip ir bendras pasirengimas išpažinčiai per Atgailos liturgiją. Medžiugorjėje išpažinčių klausytojai visados pasirengę išklausyti kiekvieną žmogų ir atverti jam Dievo gailestingumo lobyną. Matyt, todėl ir pasklido po visą pasaulį žinia apie Medžiugorję kaip apie „pasaulio klausyklą“. Juk neatsitiktinai iš visų kraštų čia atkeliauja žmonės, kad per Atgailos sakramentą susitaikytų su Dievu ir su artimu. Medžiugorjės dvasia padeda daugeliui per šį susitaikymo sakramentą atsiversti. Kiek tūkstančių maldininkų čionai pakeitė savo gyvenimą.

Per vakarines pamaldas bažnyčioje maldininkai kartu su parapijiečiais kalba visas rožinio dalis. Tai viena mėgstamiausių maldų Medžiugorjėje. Prieš maldą skamba giesmės Dievo Motinos garbei. Jos padeda labiau apmąstyti kiekvieną slėpinį, o paskui jie trumpai apmąstomi (pagal galimybes net išverčiami). Maldininkai dažnai kalba rožinį ir ant Apsireiškimų kalno. Susirinkę grupėmis arba po vieną, kiekvieną sekmadienį 14.00 val. (16.00), jie melsdamiesi nuo vienos stotelės eina prie kitos. Štai ir dar vienas paveikslas, toks būdingas Medžiugorjei: bet kuriuo laiku dieną ar naktį – prie bažnyčios, kaimelyje ar ant kažkurio iš kalnų galima sutikti žmonių, varstančių rožinio karoliukus rankose.

Kiekvienam, atvykstančiam į Medžiugorję, ne mažiau svarbios ir Kryžiaus kelio maldos. Visi, gebantieji pakilti stačiu, akmenuotu taku, kopia į Kryžiaus kalną (Križevacą), melsdamiesi eina nuo stoties prie stoties, mąsto apie Viešpaties kančią ties kiekvienu Kryžiaus kelio bareljefu. O tie, kurie neįstengia įkopti į kalną, apmąsto Kryžiaus kelią bažnyčioje, kur ant sienų kabo mediniai reljefai, sukurti italų dailininko Pepino Sakijos, – 14 stočių vaizdai. Mąstydami apie Jėzaus sielvartus, maldininkai tarsi patys žengia Jėzaus keliu, suvienydami savo kančias su Išganytojo kančiomis. Kiekvieną penktadienį 14.00 val. (16.00 vasaros laiku) ant Križevaco kalno, o per visą Gavėnią – trečiadieniais ir penktadieniais bažnyčioje susirenka tie, kas trokšta drauge melstis ir apmąstyti Viešpaties Kryžiaus kelią.

Malda už ligonius – prašymas dvasinio ir fizinio išgydymo – Medžiugorjėje tapo vakarinės maldingos programos dalimi. Yra toks lotynų kalbos žodis salus, vienu metu reiškiantis ir kūno sveikatą, ir sielos išganymą, o būtent to ir ieško kiekvienas žmogus, juo labiau maldininkas.