Pirmi 7 apsireiškimai

Medžiugorjėje (Čitlukas, Bosnija ir Hercegovina) jau ilgą laiką šeši patikimi liudytojai po priesaika pastoviai liudija, kad nuo 1981 m. birželio 24 d. iki šiandien Palaimintoji Mergelė Marija jiems apsireiškia beveik kasdien (trims iš jų – jau tik kartą metuose, kitiems trims – dar kasdien). Šioje vietoje gyventojai Dievo Motiną su meile vadina Gospa. 

Trumpai priminsime, nuo ko prasidėjo Medžiugorjės fenomenas, kas nutiko tais 1981-aisiais metais, kad nuošalus kaimelis tapo piligrimų traukos centru.

Pirmoji diena

1981 m. birželio mėn. 24 d. maždaug šeštą valandą vakaro Mirjana Dragicevič išėjo pasivaikščioti su Ivanka Ivankovič po Bijakovičių kaimelio apylinkes. Grįžtant atgal Ivanka pažvelgė aukštyn į Podbrdo ir pamatė jauną moterį. Nustebusi sušuko: „Matau Dievo Motiną!“ Merginos parbėgo į kaimą, paskleidė žinią dar keliems vaikams – Ivanui Ivankovičiui, Vickai Ivankovič, Ivanui Dragicevičiui ir Milkai Pavlovič. Jie nuskubėjo prie kalno ir pamatė nuostabiai gražią jauną Moterį su Kūdikiu ant rankų. Ji nieko nepasakė, tik ranka pamojo ateiti arčiau, tačiau vaikai neišdrįso. Naujieną sužinojo visas kaimas.

Antroji diena

Kitą dieną, 1981 m. birželio 25-ąją, Podbrdo papėdėje susirinko pusė kaimo. Gospa (taip kroatai vadina Dievo Motiną) apsireiškė šviesos blyksnyje, kalno viršūnėje. Šį kartą ji buvo be Kūdikio. Dievo Motina džiugiai šypsojosi ir rankos mostu kvietė vaikus prieiti arčiau. Šį kartą su jais buvo Marija Pavlovič ir Jakovas Čolo. Vaikai tiesiog užbėgo į kalno viršūnę ir atsiklaupę pradėjo melstis: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui“. Dievo Motina meldėsi kartu su jais, tylėdama tik per „Sveika, Marija“ maldą. Po maldos Ivanka pasiteiravo Gospos apie savo motiną, mirusią prieš du mėnesius. Gospa atsakė: „Ji yra su manimi.“ Kažkuris paklausė, ar ji apsireikš ir kitą dieną. Marija linktelėjo. Vicka paprašė Dievo Motinos duoti kokį nors ženklą, kad žmonės jais patikėtų, bet Gospa tik nusišypsojo ir atsisveikindama tarė: „Sudie, mano angelai!“

Ivanas Ivankovičius ir Milka Pavlovič tą dieną į Apsireiškimo kalną neatėjo ir daugiau Dievo Motinos nematė, nors ne kartą eidavo į apsireiškimus kartu su kitais regėtojais. Kaimo gyventojai negalėjo matyti to, ką matė regėtojai, o girdėjo juos tik tada, kai šie melsdavosi ir kartais, kai atsakinėdavo į klausimus.

Trečioji diena

1981 m. birželio 26 d. vaikai, atėję į apsireiškimą, ant kalvos rado laukiančius šimtus žmonių. Naujiena pasklido po visą regioną. Kelyje į kalną netikėtai triskart žybtelėjo šviesa. Tai buvo ženklas, liudijantis, jog ateina Dievo Motina. Šįkart regėjimas truko ilgiau nei pirmąsias dvi dienas. Nelauktai Dievo Motina dingo, bet kai vaikai ėmė melstis, vėl pasirodė. Ji šypsojosi, buvo linksma ir neįtikėtinai graži.

Vickos močiutė pasiūlė, kad anūkė „išbandytų“ viziją, apšlakstydama ją švęstu vandeniu. Kai Dievo Motina pasirodė, Vicka paėmė tą vandenį, pašlakstė ją ir pasakė: „Jei tu esi Dievo Motina, pasilik su mumis, jei ne – išnyk.“ Dievo Motina tik nusišypsojo. Mirjana paklausė: „Koks Tavo vardas?“ Dievo Motina mergaitei atsakė: „Aš – Palaimintoji Mergelė Marija, Taikos Karalienė.“

Kai apsireiškimas pasibaigė ir visi leidosi nuo kalvos, Marija Pavlovič staiga pasitraukė į šalį ir atsiklaupė, išgyvendama dar vieną apsireiškimą. Vėliau ji pasakojo, kad Dievo Motina su ašaromis balse sakė: „Taika, taika, taika ir tik taika! Taika turi viešpatauti tarp Dievo ir žmonių ir tarp visų žmonių.“

Ketvirtoji diena

1981 m. birželio 27 d. regėtojai buvo nuvežti į Čitluko ligoninę medicininiam patikrinimui. Buvo gautas nurodymas juos parodyti ir psichiatrui Mostare, bet tąsyk vaikai patikrinimo išvengė: pažįstamas vairuotojas parvežė juos į Bijakovičius, kad nepavėluotų į apsireiškimą. Tą vakarą susirinko apie 15 000 žmonių.

Regėtojai darėsi vis drąsesni ir uždavinėjo įvairius klausimus. Dievo Motina į juos atsakė, drąsino juos savo žodžiais ir šypsena. Mirjana pasiskundė Gospai, kad juos vadina ne tik melagiais, bet ir narkomanais. Valdžia persekioja, o parapijos kunigai abejoja jų nuoširdumu. Marija juos paguodė: „Mano angelai, pasaulyje visada yra neteisingumo. Nieko nebijokite… Kunigai tegu tvirtai tiki ir gina žmonių tikėjimą.“ Po šių žodžių Marija išnyko, o regėtojai liko melstis su minia.

Po valandėlės, jiems leidžiantis nuo kalno, Dievo Motina pasirodė antrąsyk ir atsisveikino tardama: „Sudie, mano angelai! Eikite ramybėje…“ Trečiasis apsireiškimas teko Ivanui, kuris nespėjo nueiti ant kalno, nes prie pat namų koją sutraukė mėšlungis. Tą akimirką jis pamatė Gospą, kuri švelniai jam nusišypsojo.

Penktoji diena

1981 m. birželio 28 d. nuo pat ankstyvo ryto daugybė žmonių iš visų apylinkių pradėjo rinktis ant kalno. Šv. Jokūbo bažnyčia taip pat buvo pilna žmonių, atvykusių net iš atokių Hercegovinos vietų. Dauguma atvažiavo iš smalsumo, ne iš pamaldumo, nes jie daugiausiai kalbėjo apie ženklus ir stebuklus, tik kai kurie per šv. Mišias meldėsi ar žegnojosi.

Parapijos klebonas t. Jozo Zovko kvietėsi regėtojus ir klausinėjo jų, ką jie matė per tas dienas. Dievo Motina apsireiškė įprastu metu. Regėtojai meldėsi kartu su ja, o paskui jos klausinėjo. Vicka teiravosi: „Mano Gospa, ko nori iš mūsų?“ – „Tikėjimo ir jūsų pagarbos.“ – „Ko tikiesi iš mūsų kunigų?“ Dievo Motina atsakė: „Jie tegu tvirtai tiki ir tegu saugo savo žmonių tikėjimą!“ Vienas iš vaikų paklausė: „Kodėl neapsireiški bažnyčioje, kad visi galėtų tave pamatyti?“ Mergelė Marija atsakė: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Nors diena buvo karšta, o žmonės spaudė juos iš visų pusių, vaikai jautėsi tarsi Rojuje.

Šeštoji diena

1981 m. birželio 29 d. policija nugabeno regėtojus į Mostaro psichiatrijos ligoninę ištirti, ar jie psichiškai sveiki. Juos apžiūrėjusi Neuropsichiatrinio skyriaus vedėja dr. Mulija Džudža pasakė: „Niekada nemačiau sveikesnių vaikų už šiuos. Tie, kas juos čia atvežė, patys turėtų būti paskelbti nenormaliais!“

Ant Apsireiškimo kalno tą dieną susirinko dar daugiau žmonių negu ankstesnėmis dienomis. Kai vaikai atėję pradėjo melstis, pasirodė ir Dievo Motina. Ji visus paragino tikėti: „Tegu žmonės tvirtai tiki ir nieko nebijo!“

Pediatrė dr. Darinka Glamuzina atvyko stebėti regėtojų per apsireiškimą. Jos skeptiškas žvilgsnis pasikeitė į susižavėjimą, kai pamatė jų veidus. Per Vicką uždavusi kelis klausimus Gospai, gydytoja išreiškė norą paliesti Dievo Motiną, ir Marija sutiko. Gydytoja siekė jos, bet Dievo Motina staiga pakilo ir išnyko. Vėliau dr. D. Glamuzina taip kalbėjo: „Per mane perėjo aiškus suvokimas: šie vaikai iš tikrųjų mato Dievo Motiną! O aš norėjau juos demaskuoti, netikėjau jais. Po šios patirties susigėdau ir pajutau gilų nusižeminimą prieš didybę Dievo Motinos, kuri mane perprato ir, kaip gera mama, perspėjo.“

Į tą apsireiškimą vienas vyras atnešė visiškai neįgalų trimetį sūnų. Danijelis Šetka buvo kurčnebylys ir paralyžiuotas nuo gimimo. Regėtojai ėmė maldauti Dievo Motiną išgijimo stebuklo. Gospa tarė: „Tegu tėvai meldžiasi, pasninkauja ir stipriai tiki, kad vaikelis pasveiks.“ Liudininkai pasakoja, kad Danijelis neilgai trukus pagijo.

Septintoji diena

1981 m. birželio 30 d. Mica ir Ljubica, prisistačiusios socialinėmis darbuotojomis, perspėjo regėtojus, kad šiandien juos gali susemti slaptoji policija, ir pasiūlė išvažiuoti iš Medžiugorjės. Micą jie pažinojo, tad be baimės sėdo į jos mašiną (nebuvo tik Ivano). Jie nuvyko į Počiteljį, apžiūrėjo mečetę ir viduramžių tvirtovės griuvėsius. Iš Počiteljio nuvažiavo į Čapljiną, vieną iš didesnių ir modernesnių regiono miestų. Mica ir Ljubica nusivedė regėtojus į kavinę. Bijakovičių kaimelio vaikams tai buvo nuostabi pramoga. Moterys pavaišino juos ledais ir sultimis. Iš ten ekskursantai nuvyko prie Kravicės, didingo Trebižat upės krioklio.

Kai upės slėnį uždengė šešėlis, regėtojai suprato, kad gali pavėluoti į apsireiškimą, ir maldavo Micą vežti juos atgal į Medžiugorję. 18.30 jie dar buvo Černe (kaimelis už 3 km nuo Medžiugorjės). Mirjana paliepė sustoti ir vairuotoja nenoromis pakluso. Regėtojai išlipę atsiklaupė ir pradėjo melstis. Šviesos debesyje nuo Podbrdo pusės prie jų artėjo Gospa. Ji kartu su jais pasimeldė „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui“.

Mica ir Ljubica palydėjo vaikus iki bažnyčios ir tėvui Jozo papasakojo, ką jautė apsireiškimo metu. Regėtojai pasakė, kad Dievo Motina rytoj apsireikš bažnyčioje, klebonas dėl to apsidžiaugė.

Regėjimai nesiliauja

Žinios apie apsireiškimus sklido po visą Jugoslaviją per televiziją, radiją ir laikraščius. Visi reportažai pasižymėjo skepticizmu. Žurnalistai juokėsi iš regėtojų, o piligrimus vadino „religiniais fanatikais“ ar dar blogiau. Persekiojimas pasiekė pavojingai naują lygmenį: Jugoslavijos vyriausybė Medžiugorjėje paskelbė nepaprastąją padėtį.

Dievo Motina apsireikšdavo kasdien kur nors nuošaliai – regėtojų namuose arba gamtoje. Parapijos klebonas kviesdavo maldininkus dalyvauti Mišiose ir kalbėti rožinį. Regėtojai taip pat ateidavo į bažnyčią ir kai kada vadovaudavo rožinio maldai. Kartą t. Jozo Zovko netikėtai nutraukė maldą ir užgiedojo: „Tu nuostabi, nuostabi, Merge­le Marija“. Vėliau jis prisipažino matęs Dievo Motiną.

Iki 1982 m. sausio 15 d. apsireiškimai dažniausiai vykdavo bažnyčioje, o paskui persikėlė į nedidelį sandėliuką priešais zakristiją. Regėtojams ten buvo saugiau: nevargino smalsuoliai, lengviau išvengti policijos provokacijų. Nuo tada jis vadinamas Apsireiškimų koplyčia. Marija ten apsireikšdavo iki 1985 m. balandžio 11 d. Vyskupas laišku uždraudė apsireiškimus bet kokiose patalpose prie bažnyčios, ir jie iki 1987 m. spalio vykdavo parapijos namuose.

Apsireiškimai įvairavo vieta, laiku ir trukme. Dievo Motina ne visada ateidavo, kai regėtojai melsdamiesi jos laukdavo, o kartais ateidavo nelaukiama, neperspėjusi. Apsireiškimai tęsdavosi nuo kelių minučių iki valandos. Kartais ją matydavo ne tik regėtojai, bet ir piligrimai. Visa tai liudija, kad Dievo Motina – Taikos Karalienė – apsireiškia tik tuomet ir tik tiems, kuriems nori, kai to trokšta ir tai leidžia Dangiškasis Tėvas.