5 akmenėliai
Mergelė Marija duoda šiuos 5 ginklus, kad nugalėtume šėtoną, kaip Dovydas 5 akmenėliais nugalėjo milžiną Galijotą
„Jis pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenukus, įsidėjo juos į savo piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link. <…> 45 Dovydas filistinui atsakė: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ateinu prieš tave vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. <…>47 Ši visa bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas!“ 48 Filistinui vėl pradėjus eiti prie Dovydo, Dovydas skubiai pabėgėjo gretų link filistino pasitikti. 49 Įkišęs ranką į savo maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn. 50 Taip Dovydas nugalėjo filistiną su svaidykle ir akmeniu.“ (1 Sam 17, 40-50)
Malda širdimi
Pranašas Izaijas kalbėjo: „ši tauta tik liežuviu artinasi prie manęs, vien tik lūpomis garbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs“ (Iz 29, 13). Malda vien tik žodžiais, iš įpročio, be tikėjimo ir meilės rizikuoja virsti veidmainyste, tuščiu skambesiu, prekybiniais santykiais su Dievu: aš Tau sukalbu maldą, Tu man padarai tai, ką prašau. Taigi meldžiantis svarbu ir galvoti apie tą, ką sakome, ir stengtis ne tik kalbėti Dievui, bet visų pirma Jam paklusti. Mūsų malda niekad nebus išklausyta, jei nenorėsime vykdyti Dievo valios. Per maldą liejasi visos malonės ir nėra tokios sielos, kaip sako šv. Faustina, kuri neturėtų melstis. O kadangi besimeldžiančių skaičius labai mažas, tai ir melstis Mergelė Marija prašo labai daug – kad malda atsvertume daugelio nuodėmes ir padėtume Jėzui išgelbėti sielas nuo pragaro, šeimas ir valstybes – nuo karų. Malda yra ginklas prieš šėtoną, o pati stipriausia maldoje dvasinėje kovoje, kaip kalbėjo Mergelė Marija, yra rožinio malda. Rožinis – ne tik „Sveika, Marija“ maldos kartojimas, bet ir svarbiausių Jėzaus bei Marijos gyvenimo slėpinių apmąstymas ir mokymasis iš jų, pastangos vienytis su jais ir sekti jais savo kasdienybėje. Mergelė Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji ir niekuomet gyvenime jokios nuodėmės nepadariusioji, yra ir mūsų visų Nekaltasis Prasidėjimas, kaip ji sakė Lurde šv. Bernadetai. Su Ja vienydamiesi, Jos užtarimo prašydami ir Ja sekdami, leidžiame Šventajai Dvasiai mumyse nugalėti nuodėmę, tapti naujais žmonėmis.
Pasninkas
„Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“ (Lk 5, 35). Jau seniausias krikščionių dokumentas po Šv. Rašto – Didachė – ragina, kad krikščionys pasninkautų trečiadieniais ir penktadieniais, kitaip nei fariziejai, pasninkavę pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Pagal Bažnyčios Tradiciją manoma, kad trečiadienį Judas Iskarijotas susitarė išduoti Jėzų už trisdešimt sidabrinių. Todėl trečiadienis tapo atgailos ir budėjimo diena, skirta prisiminti žmogaus neištikimybę Dievui ir savo pačių silpnumą. Penktadienis – Jėzaus mirties ant kryžiaus diena. Šią dieną taip pat atgailaujame už savo ir visų žmonių nuodėmes, dėl kurių Jėzus buvo nukankintas. Pasninkas yra glaudžiai susijęs su malda ir išmalda, kadangi jo paprastumas leidžia daugiau laiko skirti maldai, o pigumas – daugiau lėšų sutaupyti pagalbai skurstantiems. Pavyzdžiui, iš Medžiugorjės įkvėpimo kilusi „Marijos valgių“ organizacija vos už 22 eurus gali išmaitinti badaujantį vaiką mokykloje ištisus metus. Taigi pasninkas galėtų būti susietas su konkrečiais gerais darbais. Savo ruožtu, pasninkas, malda ir išmalda padeda įgyvendinti tris evangelinius patarimus – skaistumą, klusnumą ir neturtą bei yra vaistai nuo trilypio geismingumo – gimtosios nuodėmės pasekmės: „visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16). Šis trilypis geismingumas atitinka ir tris žmogaus dvasinio gyvenimo priešus: kūną, viliojantį malonumais, pasaulį, viliojantį turtais, ir velnią, puikybės dvasią, kuris panaudoja kūną ir pasaulį, kad supančiotų žmogų ir nusivestų Jį tolyn nuo Dievo, puikybės keliu. „Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame“ (KBK 409).
Išpažintis
Kasmėnesinė išpažintis išgydytų Vakarų Bažnyčią – sako Mergelė Marija Medžiugorjėje. Šioje parapijoje žmonės pradėjo masiškai eiti išpažintis po vieno įvykio, kuomet Mergelė Marija leido susirinkusiems žmonėms ją paliesti, regėtojams nurodžius jos buvimo vietą, ir tuo metu, anot regėtojų, jos suknelė pasidarė visa purvina. Visi suprato, kad Skaisčiausiąją Mergelę sutepė jų nuodėmės.
Nuodėmklausių patirtis liudija, kad didžioji dauguma einančių išpažinties kas keletą mėnesių ar rečiau, atlieka prastas išpažintis – teprisimena vos keletą smulkmenų, kai visos kitos nuodėmės, tarsi ledkalnis po vandeniu, lieka nepastebėtos ir neapgailėtos. Tuo tarpu didžioji dauguma dažnai einančių išpažinties atlieka geras išpažintis: jų sąžinė jautri, jie supranta ir nuodėmės priežastis, geriau prisimena pačias nuodėmes, uoliau su jomis kovoja, uoliau siekia šventumo. Ir tai suprantama, kadangi išpažintis yra ne tik žmogaus pastangos, bet ir Dievo malonę atsiversti teikiantis sakramentas. Daug šventųjų Bažnyčios istorijoje dažnai eidavo išpažinties ir skatindavo kitus dažnai tai daryti. Šv. Tėvas Pijus, turėjęs dovaną konkrečiai įvardyti žmonėms jų užmirštas nuodėmes, sakydavo, kad rečiau išpažinties einanti siela tarsi apanka ir nebemato savo nuodėmių.
Šventasis Raštas
„Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12). „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16-17). „Nepažinti Raštų – tai nepažinti Kristaus“ – sakydavo šv. Jeronimas, išvertęs Bibliją į lotynų kalbą. Visaverčiame santykyje svarbu ne tik kalbėti, bet ir klausytis kito. Daug svarbiau yra tai, ką Dievas nori mums pasakyti, negu tai, ką mes norime Jam pasakyti. Nors Dievas viską žino, Jis nori, kad kalbėtume Jam ir tuo užmegztume bendrystę. Tačiau Jis viską, ko reikėjo mūsų išganymui, jau pasakė savo Sūnuje Jėzuje, kad mums kiekvienam kaskart nereikėtų gauti apreiškimų ir ištirti, kurie iš jų autentiški. Apaštalai paliudijo jų tikrumą savo krauju, sutikdami būti nukankinti už tai, ką skelbė. Naujasis Testamentas literatūriškai yra pats patikimiausias senovės dokumentas, nes jo yra išlikę daugiausia kopijų, o laikotarpis nuo originalo parašymo iki turimų seniausių kopijų parašymo yra pats trumpiausias, lyginant su visais kitais senovės raštais. Mergelė Marija Medžiugrojėje ir kitose Bažnyčios pripažintose apsireiškimų vietose ne kartą yra išsakiusi Dievo norą, kad skaitytume Šventąjį Raštą ir pagal jį gyventume, kad jis tikrai yra Dievo įkvėptas, kad jis yra Tiesa. „Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63) – sakė Jėzus. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,
ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs“ (Jn 14, 23-24). Jokūbas savo laiške rašo: „Todėl, atsižadėję visų nešvarybių bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 21-25).
Eucharistija
„Šventosios Mišios yra pats kilniausias įvykis šioje visatoje“ – yra pasakiusi Mergelė Marija Medžiugorjėje. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26-27). Be šios naujos širdies dovanos būtų nesuprantami Jėzaus įsakymai: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48) ir „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Lančiano mieste prieš 1200 metų ir per pastaruosius 30 metų įvykę dar keli Eucharistijos stebuklai, kurių metu Komunijos duona pavirto tikru kenčiančio žmogaus širdies gabalėliu, mums primena pranašo Ezechielio žodžius apie naujos širdies pažadą. Be to, kaip širdis užtikrina kūno gyvybę, kaip Kristaus Širdis užtikrina Jo mistinio Kūno – Bažnyčios gyvybę. Kaip izraelitams per Mozę Dievas davė duonos iš Dangaus, kuri padėjo jiems paiekti pažadėtąją žemę, taip ir šios keliionės per žemiško gyvenimo dykumą laikotarpiu, naujoji Duona iš Dangaus padeda pasiekti pažadėtąjį Dangų: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54-56). Dalyvavimas Šv. Mišiose taip pat yra ir padėkos auka Dievui už tą begalinės vertės dovaną Jėzuje Kristuje. Tai ir Kristaus kryžiaus aukos sudabartinimas, kada visų laikų ir visų tautų žmonės gali semtis Kristaus aukos vaisių per šį sakramentą. Kartu tai ir Jėzaus artumo pažado išpildymas: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). „Eucharistija yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė <…> Juk švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis“ (KBK 1324).