Regėtojų liudijimai
Šiuose tekstuose, išspausdintuose knygelėje „The Witness of the Visionaries” (MIR, 2024), regėtojai dalinasi savo išgyvenimais ir Dievo Motinos žinia, kurią Ji siekia perduoti Medžiugorjėje. Tai, ko gero, patys gražiausi tekstai apie Medžiugorję, perduoti iš pirmų liudytojų lūpų.
Ivanka Ivanković-Elez gimė 1966 m. birželio 21 d. Bijakovičiuose, Medžiugorjės parapijoje. Ji buvo pirmoji, pamačiusi Dievo Motiną. Ji patirdavo kasdienius apsireiškimus iki 1985 m. gegužės 7 d. Tą dieną, patikėjusi jai dešimtąją paslaptį, Dievo Motina pasakė, kad visą likusį gyvenimą Ji jai apsireikš kartą per metus – birželio 25-ąją, apsireiškimų metinių dieną. Ivanka yra ištekėjusi, augina tris vaikus ir su šeima gyvena Medžiugorjėje. Maldos intencija, kurią jai patikėjo Dievo Motina: už šeimas.
Noriu jus pasveikinti pačiu gražiausiu pasveikinimu: Garbė Jėzui ir Marijai! Kas aš tokia, kad šiandien stovėčiau čia prieš jus visus? Jau daugelį metų savęs klausiu: „Dieve, kodėl pasirinkai mane? Kodėl suteikei man šią didžiulę, milžinišką dovaną, o kartu ir milžinišką atsakomybę prieš Jus – žmones, gyvenančius šiame pasaulyje?“ Tai bus didžiulė atsakomybė ir tą dieną, kai stosiu prieš Jį.
Aš visa tai priėmiau ir dabar meldžiu tik vieno – kad Dievas man suteiktų jėgų eiti tuo keliu, kurio Jis iš manęs prašo. Galiu nuoširdžiai paliudyti, kad mano artumas Dievui yra toks pat, kaip ir jūsų, o mano malda yra lygiai tokia pati, kaip jūsų. Jis parodė mums kelią, kuriuo turėtume eiti, o Dievo Motina yra čia tam, kad atvestų mus pas savo Sūnų. Aš esu gyva to liudytoja ir galiu jums pasakyti, kad Jis yra čia, tarp mūsų. Jis nuo mūsų nenusisuko; tai mes nusisukome nuo Jo. Štai kodėl Dievo Motina yra čia – Ji nenori mūsų apleisti, Ji jaučia tokią didelę meilę kiekvienam iš mūsų ir sako mums: „Brangūs vaikai, grįžkite į tiesos ir maldos kelią.“
Tais 1981-aisiais buvau penkiolikmetė mergaitė, lygiai tokia pati, kaip ir kitos mano amžiaus merginos. Niekada nebuvau girdėjusi ir nežinojau, kad Dievo Motina gali apsireikšti, ir niekada nemaniau, kad galėčiau būti viena iš tų, kurie Ją pamatys. Paprastas pasivaikščiojimas tą popietę visiškai pakeitė mano gyvenimą. Tą popietę mudvi su Mirjana pirmosios išėjome iš kaimo ir laukėme, kol prisijungs kiti vaikai. Šnekučiavomės, kaip ir visi mūsų amžiaus vaikai. Pavargusios laukti, nusprendėme grįžti namo.
Net ir šiandien nežinau, kodėl tą akimirką pasukau galvą. Pažvelgusi pamačiau Dievo Motiną. Pastūmiau Mirjaną ir pasakiau: „Žiūrėk, ten viršuje yra Dievo Motina!“ Ji net nepažiūrėjo, tik tarė man: „Apie kokias nesąmones čia kalbi?“ Tad nutilau ir mes toliau ėjome link namų. Prie pirmųjų namų sutikome Milką, Marijos seserį, kuri ruošėsi varyti avis. Nežinau, ką ji pamatė mano veide, tiesiog paklausė: „Ivanka, kas tau nutiko? Pažiūrėk į save!“ Tuomet visos trys sugrįžome į tą vietą, ir aš pasakojau joms, ką mačiusi. Kai priėjome tą vietą, jos abi pamatė lygiai tą patį, ką prieš tai buvau mačiusi aš. Atsimenu, kad ten buvo malda, giesmės, ašaros, juokas…
Tuo tarpu atėjo Vicka ir pamatė, kad su mumis vyksta kažkas keisto. Mes jai pasakėme: „Ateik arčiau, mes matome Dievo Motiną!“ Kai jai tai pasakėme, ji nusiavė batus ir pasileido bėgti atgal link namų. Netoli namų ji sutiko du berniukus, abu vardu Ivanas, ir papasakojo jiems, ką mes trys matėme. Jie trise atėjo pas mus ir pamatė lygiai tą patį.
Dievo Motina stovėjo už kokių 400–600 metrų nuo mūsų ir mojo mums ranka, kviesdama ateiti arčiau. Nors mūsų buvo keletas, nė vienas neišdrįsome eiti – nugalėjo baimė. Nepamenu, kiek laiko ten išbuvome, žinau tik tiek, kad vieni grįžo namo, o kiti nubėgo į pirmą pasitaikiusį namą, kur kažkas šventė vardadienį. Verkdami ir išsigandę įbėgome į vidų šaukdami: „Mes matėme Dievo Motiną, Dievo Motina yra ant kalno!“ Pamenu, kad kažkas metė į mus obuolius ir pasakė: „Nejuokaukite tokiais dalykais, ar išprotėjote? Bėkite namo ir daugiau niekada taip nekalbėkite!“
Grįžau namo ir papasakojau močiutei, broliui ir seseriai, ką mačiau. Brolis ir sesuo iš manęs tyčiojosi, tiesiog pajuokė, o močiutė pasakė: „Vaikeli, tai neįmanoma, ten turbūt kas nors prižiūri avis…“
Ta naktis buvo ilgiausia mano gyvenime. Vis klausinėjau savęs: „Kas man darosi? Ar aš tikrai mačiau tai, ką mačiau? Ar aš išprotėjau?“ Juk visi, kuriems pasakojome, tikino, kad tai neįmanoma. Tačiau jau kitą dieną žinia pasklido po kaimyninius kaimus, ir po pietų mes visi išėjome pažiūrėti, ar vėl pamatysime tai, ką matėme vakar. Prisimenu, kad močiutė laikė mane už rankos ir sakė: „Nesvarbu, kas ten viršuje, tu niekur neisi, liksi čia su manimi.“ Tačiau, kai visi šeši pamatėme tris šviesos blyksnius, pasileidome bėgti taip greitai, kad niekas nebūtų mūsų pavijęs.
Mieli draugai, kaip jums perteikti Dievo meilę, Dievo grožį? Aš tiesiog sakau: žmogiški žodžiai tam per skurdūs. Iki pat šios dienos mano akys nėra regėjusios nieko tokio gražaus kaip Dievo Motina. Ji yra jauna, 19–21 metų amžiaus. Ji vilki pilką suknelę, ryši baltą nuometą ir dėvi žvaigždžių vainiką. Jos akys nuostabios, šiltos, švelniai mėlynos, plaukai juodi. Ji stovi ant debesies ore. O tas vidinis jausmas! Dievo meilė, motiniškas saugumas, laimė, ramybė… Tiesiog sakau: nėra žodžių tam apibūdinti. Tą akimirką žinojau, kad tai Dievo Motina.
Prieš du mėnesius buvo mirusi mano mama. Todėl paklausiau Dievo Motinos: „Kur mano mama?“ Ji nusišypsojo ir pasakė, kad mama yra su Ja. Tuomet Dievo Motina pažvelgė į mus šešis ir pasakė nieko nebijoti, kad Ji visada bus su mumis. Taip buvo nuo pat pirmos dienos iki šiandien – jei Ji nebūtų buvusi su mumis visus tuos metus, mes nebūtume pajėgę visko ištverti.
Tuo tarpu mus pasivijo žmonės ir pamatė, kad su mumis vyksta kažkas keisto. Kai kitą dieną vėl užlipome ant kalno, jie liepė mums pasiimti švęsto vandens bei druskos ir pašlakstyti tai, ką matome. Kai pasirodė Dievo Motina, Vicka pašlakstė Ją ir tarė: „Jei esi nuo Dievo, pasilik su mumis, o jei ne – eik šalin!“ Dievo Motina nusišypsojo ir tarė: „Aš esu Taikos Karalienė.“
Pirmoji Jos žinia buvo taika. Vėliau Ji kvietė mus atsivertimui, maldai, pasninkui, atgailai… Ji pakvietė mus kasdien kalbėti septynis „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“ bei „Tikėjimo išpažinimą“. Vėliau Ji pakvietė melstis visas tris Rožinio dalis ir dvi dienas per savaitę pasninkauti geriant vandenį ir valgant duoną. Dievo Motina sakė, kad malda ir pasninku galime sustabdyti net karus ir katastrofas.
Nuo 1981 m. iki 1985 m. regėjimus patirdavau kasdien. Per tuos metus Dievo Motina pasakojo man apie savo gyvenimą, apie pasaulio ir Bažnyčios ateitį, ir aš viską užsirašiau. Kai Ji man lieps ir pasakys kam, aš tai perduosiu. 1985 m. gegužės 7 d. patyriau paskutinį kasdienį apsireiškimą. Dievo Motina patikėjo man dešimtąją paslaptį ir pasakė, kad daugiau jos nebematysiu kasdien, bet tik kartą per metus, apsireiškimų metinių dieną, birželio 25-ąją. Tą dieną Ji man įteikė didžiulę dovaną – didžiulę man ir visam pasauliui. Jei jūs, čia esantys, svarstote, ar yra gyvenimas po šio gyvenimo, aš stoviu prieš jus kaip gyva liudytoja ir galiu paliudyti – yra. Dievas suteikė man malonę pamatyti savo mamą taip, kaip dabar matau jus. Ji apkabino mane ir tarė: „Vaikeli, aš tavimi didžiuojuosi!“
Sakau jums, Dangus atsiveria kasdien ir kalba mums: „Brangūs vaikai, pasirinkite taikos, atsivertimo, pasninko ir atgailos kelią.“ Mes esame laisvi žmonės; galime rinktis kelią, kuriuo norime eiti.
Kiekvienas iš mūsų šešių turime savo misiją. Vieni meldžiasi už kunigus, kiti už ligonius, kiti už jaunimą… dar kiti už tuos, kurie dar nepažino Dievo meilės. Mano misija yra melstis už šeimas. Dievo Motina kviečia mus gerbti santuokos sakramentą, atnaujinti maldą šeimoje, kiekvieną sekmadienį dalyvauti Šv. Mišiose, kurios yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo centras. Nebūkime krikščionys tik „ant popieriaus“. Būkime gyva Bažnyčia ir liudykime Jo meilę. Būkime taikos apaštalais.
Dievo Motina kviečia mus kas mėnesį eiti išpažinties. Aš sakau: kiekvienas žmogus, norintis pakeisti savo gyvenimą, pirmiausia turi susitaikyti su savimi, o tai padaryti galime tik per šv. Išpažintį. Po to einame į Šv. Mišias, kur Jėzus yra gyvas, ir atveriame Jam savo širdis. Mūsų gyvenimas paprasčiausiai pasikeis į gera, ir mes lengviau pakelsime visas savo problemas ir ligas.
Dievo Motina kviečia mus laikyti Šventąjį Raštą šeimos centre, nes jei šiandien mūsų šeimos bus stiprios ir sveikos, visas pasaulis bus stiprus ir sveikas, kadangi viskas ateina iš šeimos. Aš kasdien meldžiuosi už visas pasaulio šeimas, bet prašau ir jūsų melstis už mūsų šeimas.
Noriu padėkoti, kad norėjote išgirsti Dievo Motinos žinią. Dėkoju dar labiau, jei norite nešiotis ją savo širdyse ir nunešti į savo šeimas, draugams, į savo bažnyčias, savo šalis ir liudyti ją savo gyvenimu.
Galiu pasakyti tik dar vieną dalyką: kaip Dievo Motina mums sakė pirmąją dieną – nieko nebijoti, nes Ji visada yra su mumis, taip ir aš sakau jums tą patį, nes tai buvo pasakyta ne tik mums, bet visam pasauliui, visiems tiems, kurie pasitiki Dievu.
Telydi Dievo Motina, Taikos Karalienė, jūsų gyvenimus ir jūsų šeimas.
Paskutinis kasdienis Ivankos Ivankovič susitikimas su Dievo Motina, 1985 m. gegužės 7 d.
1985 m. gegužės 6 d. vakarą Ivanas, Jakovas ir Ivanka patyrė apsireiškimą. Ivankai regėjimas truko apie aštuonias minutes – šešiomis minutėmis ilgiau nei kitiems. Šio apsireiškimo metu Dievo Motina perdavė Ivankai dešimtąją paslaptį ir baigė pasakojimą apie pasaulio ateitį. Dievo Motina liepė jai kitą dieną laukti jos vienai, be kitų regėtojų.
1985 m. gegužės 7 d. Ivanka patyrė apsireiškimą savo namuose. Ji perdavė tėvui Slavko Barbaričiui lapelį, kuriame buvo užrašiusi:
„Kaip ir kasdien, Dievo Motina atėjo ir pasveikino mane įprastu būdu: „Garbė Jėzui!“, o aš jai atsakiau: „Per amžius Jėzui ir Marijai!“ Niekada anksčiau nesu mačiusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos tokios gražios kaip tą vakarą. Ji buvo tokia švelni ir tokia graži! Šiandien ji vilkėjo pačią gražiausią suknelę, kokią tik esu mačiusi savo gyvenime. Suknelė tviskėjo sidabru ir auksu. Jos nuometas ir karūna buvo tokie patys.
Su ja buvo du angelai. Jie taip pat buvo apsirengę kaip Dievo Motina. Tiek Dievo Motina, tiek angelai buvo tokie gražūs, kad negaliu to išreikšti žodžiais. Tai reikia patirti. Dievo Motina paklausė manęs, ar turiu kokį ypatingą norą. Paprašiau, kad leistų pamatyti mano žemiškąją motiną. Dievo Motina nusišypsojo ir linktelėjo galva. Staiga atsirado mano mama. Ji šypsojosi. Dievo Motina liepė man atsistoti. Aš atsistojau. Mama mane apkabino, pabučiavo ir tarė: „Vaikeli, aš taip tavimi didžiuojuosi!“ Mama mane pabučiavo ir pranyko.
Po to Švenčiausioji Mergelė Marija man pasakė:
„Mano brangus vaike, šiandien susitinkame paskutinį kartą. Neliūdėk, nes aš ateisiu pas tave per kiekvienas metines, išskyrus šias. Vaikeli, negalvok, kad padarei kažką blogo ir kad dėl to aš daugiau nebeateisiu. Ne, tu to nepadarei! Planus, kuriuos turėjome mano Sūnus ir aš, tu priėmei visa širdimi ir įvykdei. Būk laiminga, nes aš esu tavo motina, kuri myli tave visa širdimi. Ivanka, ačiū tau, kad atsiliepei į mano Sūnaus kvietimą, kad buvai ištverminga ir visada arti Jo, ir kad pasilikai tiek, kiek Jis tavęs prašė. Vaikeli, pasakyk savo draugams, kad mano Sūnus ir aš visada esame su jais, kai jie mūsų ieško ir šaukiasi. To, ką tau sakiau per šiuos metus apie paslaptis, niekam nepasakok, kol tau nepasakysiu. Ivanka, tų malonių, kurias gavai tu ir tavo broliai, niekas šioje žemėje iki šiol nėra gavęs!“
Po šių žodžių paklausiau Dievo Motinos, ar galiu ją pabučiuoti. Ji tiesiog linktelėjo galva. Aš ją pabučiavau. Paprašiau jos palaiminimo. Ji mane palaimino, nusišypsojo ir tarė: „Eik Dievo ramybėje!“ Ji lėtai pasišalino, o kartu su ja ir du angelai. Švenčiausioji Mergelė Marija buvo labai džiaugsminga. Ji pasiliko su manimi vieną valandą.“
Vicka Ivanković-Mijatović gimė 1964 m. rugsėjo 9 d. Bijakovičiuose (Bijakovići), Medžiugorjės parapijoje. Ji vis dar patiria kasdienius apsireiškimus. Dievo Motina jai patikėjo devynias paslaptis. Vicka yra ištekėjusi, turi du vaikus ir gyvena Krehin Gradac kaime, netoli Medžiugorjės. Dievo Motinos jai patikėta maldos intencija – melstis už ligonius.
Iš visos širdies ir su meile noriu perduoti jums žinią, kurią Dievo Motina siunčia mums visiems per mane. Pagrindiniai dalykai, kurių moko Dievo Motina, yra malda, atsivertimas, pasninkas, atgaila ir taika. Ji rekomenduoja mums kasdien sukalbėti visas tris Rožinio dalis, trečiadieniais ir penktadieniais pasninkauti geriant vandenį ir valgant duoną, tačiau svarbiausia, ko ji prašo, yra tvirtas tikėjimas.
Kai Dievo Motina kviečia mus melstis, ji neprašo vien tik žodžių. Ji nori, kad kasdien atvertume savo širdis ir malda mums taptų tikru džiaugsmu. Ji pataria: prieš pradėdami melstis, nuvykite šalin visas blaškančias mintis ir pradėkite sukalbėdami „Tėve mūsų“. Melskitės savo didžiajam Tėvui danguje, kuris yra kupinas beribės meilės ir taip mus myli. Tą akimirką patikėkite Jam visus savo troškimus, visas problemas, ir leiskite Jam daryti tai, kas geriausia – tebūnie Jo, o ne mūsų valia. Kitą dieną sukalbėkite „Sveika, Marija“ – Jai, mūsų didžiajai Motinai, į kurią žvelgiame širdies akimis, kuri nuolat yra šalia ir mus be galo myli.
Dar kitą dieną melskitės „Garbė Dievui“. Taip pagarbinsime Tėvą ir padėkosime Jam už viską, ką mums duoda – tiek už gėrį, tiek už blogį, priimdami viską, kas ateina iš Jo. Taip kasdien atversime savo širdis ir apmąstysime kiekvieną tariamą žodį, kad suprastume jų prasmę mums ir jais gyventume.
Dievo Motina tai pailiustravo vienu gražiu pavyzdžiu. Ji sakė: „Visi namuose turite gėlių vazoną. Jei kasdien gėlę palaistysite dviem ar trimis lašais vandens, pamatysite, kaip ji auga, skleidžiasi ir virsta nuostabia rože. Tas pats ir su mūsų širdimi. Jei kasdien į širdį įdėsime du ar tris maldos žodžius, ji augs, skleisis ir subrandins žiedą. Tačiau jei nelaistysime gėlės dvi ar tris dienas, matysime, kaip ji nyksta, kol visai sunyks, lyg jos nė nebūtų buvę.“ Dievo Motina sako, kad labai dažnai, atėjus laikui melstis, mes galvojame: „Aš dabar pavargęs, pasimelsiu rytoj!“ Rytoj ir poryt darome tą patį. Taip nutolstame nuo maldos, o į mūsų širdis iš kitos pusės ima smelktis blogis. Dievo Motina moko: kaip gėlė negali gyventi be vandens, taip mes negalime gyventi be Dievo malonės. Ji taip pat sako, kad maldos širdimi negalima išmokti iš vadovėlių. Maldą širdimi galima patirti tik žengiant po žingsnį į priekį, diena iš dienos.
Rekomenduodama pasninkauti, Dievo Motina neprašo ligonių gyventi tik duona ir vandeniu, bet prašo tą dieną atsisakyti to, kas jiems brangiausia. Kalbėdama apie sveikuosius, kurie teisinasi negalintys pasninkauti dėl galvos skausmų ar svaigulio, ji sako: „Jei pasninkausite iš meilės Jėzui ir man, jokių problemų nekils. Vienintelis dalykas, kurio trūksta – tai stipri valia.“
Dievo Motina kviečia mus visiškam atsivertimui ir sako: „Brangūs vaikai, kai susiduriate su problemomis, sunkumais ar vargais, visi galvojate, kad Jėzus ir aš esame toli nuo jūsų. Tačiau, – sako ji, – mes visada esame šalia, tiesiog atverkite savo širdis, kad pajustumėte mūsų buvimą jose ir suprastumėte, kaip stipriai jus mylime!“
Ji prašo atsisakyti to, kas mums brangiausia, ir asmeniškai džiaugtųsi, jei atsisakytume nuodėmės, jei nustotume nusidėti. Ji sako: „Dovanoju jums savo ramybę ir meilę“, kad parneštume ją savo šeimoms ir dalytume aplinkiniams. Taip Ji laimina ir meldžiasi už kiekvieną iš mūsų.
Dievo Motina sako, kad jai būtų labai malonu, jei šeimose ir bendruomenėse atgimtų Rožinio malda. Ji nori, kad tėvai melstųsi su vaikais, o vaikai – su tėvais, kad šėtonas negalėtų mums pakenkti. Dievo Motina pabrėžia, koks stiprus yra šėtonas ir kaip jis nori visur kelti sumaištį. Todėl ji prašo stiprinti maldą, kad nuvytume jį kuo toliau nuo savęs ir jis negalėtų mums nieko padaryti. Dievo Motina sako: „Geriausias būdas tai padaryti – Rožinis rankose. Tai stipriausias ginklas prieš šėtoną.“ Dėl šios priežasties Ji pataria visada su savimi turėti pašventintą daiktą – mažą kryželį, medalikėlį ar kitą ženklą, kad būtų lengviau apsiginti nuo šėtono.
Dievo Motina pataria pirmenybę teikti Šventosioms Mišioms. Ji sako, kad tai svarbiausia ir švenčiausia akimirka, nes tada ateina gyvasis Jėzus ir mes priimame Jį į savo širdis. Todėl ji prašo šiai akimirkai ruoštis ypatingai, kad Jėzų priimtume kuo pagarbiau ir su meile.
Ji rekomenduoja eiti išpažinties kas mėnesį arba pagal poreikį, priklausomai nuo savijautos. Ji moko: „Nelaikykite išpažinties tik priemone nuodėmėms atleisti, po kurios toliau gyvenate taip pat.“ Turėtume keistis, kad taptume naujais žmonėmis, ir klausti nuodėmklausio patarimo, kaip žengti žingsnį į priekį.
Ypatingą susirūpinimą Dievo Motina jaučia dėl viso pasaulio jaunimo. Ji sako, kad jie yra labai sunkioje padėtyje, ir mes galime jiems padėti tik savo meile ir malda širdimi. Ji kreipiasi: „Brangus jaunime, tai, ką jums siūlo šiuolaikinis pasaulis, yra laikina.“ Šėtonas išnaudoja kiekvieną laisvą akimirką sau ir šiandien dažniausiai veikia per jaunus žmones, nes nori sugriauti mūsų šeimas.
Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, tai didelės malonės laikas.“ Ji trokšta, kad atnaujintume gyvenimą pagal Jos pranešimus ir pradėtume jais gyventi širdimi.
Noriu jums pasakyti: šį vakarą, kai per apsireiškimą ateis Dievo Motina, aš jai patikėsiu visus jus ir jūsų šeimas. Melsiuosi už jus visus. Tegu Taikos Karalienė laimina jus visus savo ramybe ir meile! Būkime vieningi maldoje – aš melsiuosi už jus, o jūs kartais prisiminkite ir mus.
Jakov Čolo gimė 1971 m. kovo 6 d. Sarajeve. Kasdienius apsireiškimus jis patyrė nuo 1981 m. birželio 25 d. iki 1998 m. rugsėjo 12 d. Tą dieną, patikėjusi jam dešimtąją paslaptį, Dievo Motina pranešė, kad visą likusį gyvenimą jam pasirodys kartą per metus – Kalėdų dieną. Jakovas yra vedęs, turi tris vaikus ir su šeima gyvena Medžiugorjėje. Maldos intencija, kurią jam patikėjo Dievo Motina: už ligonius.
Noriu visų mūsų vardu nuoširdžiai padėkoti už šias dienas, kurias praleidote čia, Medžiugorjėje. Galėjote rinktis įvairias atostogų vietas, tačiau pasirinkote šią – vietą, kur galima sutikti Dievą, kur pasirodo Dievo Motina. Čia, kur jaučiamas Marijos, kuri jus be galo myli, artumas. Todėl ačiū jums visiems.
Norėčiau pasidalinti savo liudijimu, savo patirtimi su Dievo Motina.
Kai Dievo Motina pradėjo apsireikšti čia, Medžiugorjėje, man buvo dešimt metų. Iki tol gyvenau kaip ir visi kiti čia augantys vaikai. Apie Dievą daug negalvojau. Nors lankiau šventąsias Mišias ir meldžiausi, nejaučiau to taip, kaip dabar jaučiu savo širdyje. Pamatęs Dievo Motiną pirmąjį kartą, išvydęs jos akis ir jose spindinčią meilę, pajutau, kaip stipriai Ji mane myli. Pajutau, kad Ji yra mano Motina. Tai buvo kažkas ypatingo, tam apibūdinti trūksta žodžių. Širdyje pajutau, kad prasidėjo mano naujas gyvenimas.
Ką galiu pasakyti? Galiu tik ištarti savo „TAIP“ Dievo Motinai, galiu būti pasirengęs viskam, kur tik Ji trokšta mane vesti. O Ji nori mane – kaip ir kiekvieną iš mūsų čia – nuvesti prie vienintelio tikslo, ir tas tikslas yra Jėzus Kristus.
Čia Dievo Motina mus moko. Medžiugorjė yra Dievo Motinos mokykla. Jau pačioje apsireiškimų pradžioje Ji perdavė mums savo pranešimus: kvietė melstis, atsiversti, siekti taikos, pasninkauti ir dalyvauti šventosiose Mišiose. Būdamas dešimties metų vaikas, svarsčiau: ar kada nors sugebėsiu taip gyventi? Ar pavyks tai pritaikyti savo gyvenime? Tačiau supratau vieną dalyką: jei ką nors iš tikrųjų myli – o aš pradėjau mylėti Dievo Motiną, pradėjau mylėti Jėzų – niekas nėra sunku. Ir pati Dievo Motina visada sako: „Brangūs vaikai, jums užtenka atverti savo širdis, o visa kita padarysiu aš pati.“
Iš tiesų, čia, Medžiugorjėje, visi turėtumėte ištarti savo „TAIP“ Dievo Motinai. Turėtumėte sakyti: „Dievo Motina, nuo šiandien trokštu pradėti gyventi su Tavimi, nuo šiandien noriu priimti Tavo Sūnų į savo gyvenimą ir leisti Jam užimti pirmąją vietą.“
Dievo Motina kviečia mus melstis kiekvieną dieną. Ji kviečia kalbėti šventąjį Rožinį. Tačiau kas maldoje svarbiausia? Tai, ką Dievo Motina nuolat pabrėžia – malda turi kilti iš širdies.
Yra dar vienas svarbus dalykas: mes ieškome atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Žinau, kiek daug piligrimų atvyksta į Medžiugorję ir kiek daug klausimų jie man užduoda. Visi jie nori ką nors sužinoti. Jie klausia dalykų, į kuriuos aš niekada negalėčiau atsakyti. Tačiau Dievo Motina mus moko: „Melskitės, ir maldoje rasite visus atsakymus, kurių ieškote.“
Dievo Motina taip pat kviečia mus melstis šeimose, iškelti Dievą į pirmąją vietą ir rasti Jam laiko savo namuose. Jei Dievas bus mūsų šeimose, mes iš tiesų galėsime tapti šventa šeima – tokia, kokia tapti mus daugybę kartų kvietė Dievo Motina: „Trokštu, kad visi būtumėte šventi, kad jūsų šeimos būtų šventos.“
Ar gali būti kas nors gražiau nei jaunimas, išvykstantis iš Medžiugorjės ir sakantis tėvams: „Mes norime melstis kartu su jumis! Nuo šiandien norime, kad Dievas būtų mūsų šeimoje! Nuo šiandien norime skirti laiko Dievui!“ Tai būtų pati gražiausia dovana, kokią tik galėtume įteikti Dievo Motinai.
Dievo Motina taip pat kviečia mus pasninkauti trečiadieniais ir penktadieniais. Tačiau koJi iš tikrųjų nori? Ji prašo, kad pasninkautume iš meilės ir kukliai. Manau, nebūtina visiems žinoti, kad pasninkaujame – turėtume tai daryti tyliai. Daugelis sako, kad pasninkauti sunku. Kaip jau minėjau, jei ką nors mylime, niekas nėra sunku. Tačiau kodėl pasninkaujame? Prisiminkime Dievo Motinos žodžius, pasakytus viename pranešime: „Malda ir pasninku galite pasiekti viską, net sustabdyti karus.“ Dėl šios priežasties taip pat turėtume pasninkauti.
Kur žmonės dažniausiai klysta? Visiems pasitaiko sunkių akimirkų, bet ką žmonės dažnai sako? Jie klausia: „Dieve, kur Tu? Kodėl mums nepadedi?“ Tačiau turėtume paklausti savęs: kur savo gyvenime buvome mes? Kiek laiko pašventėme Dievui, kiek meldėmės? Kaip auginome savo vaikus, kokį pavyzdį jiems rodėme? Ką padarėme, kad užkirstume kelią šiems įvykiams ir blogiui, kuris šiandien vyksta pasaulyje?
Dievas visada yra su mumis, bet, deja, dėl savo nuodėmių mes dažnai nenorime Jo buvimo šalia. Turime išmokti atiduoti savo gyvenimus į Dievo rankas ir pavesti Jam viską, kas mums nutinka. Šiandien daugybė jaunų žmonių ruošiasi santuokai. Ką jie daro? Susituokę jie sako: „Nenorime iškart turėti vaikų, mums reikia laiko pagyventi sau.“ Vėliau sako: „Turime išsimokėti už būstą.“ Tada: „Kai tai padarysime, vėl skirsime laiko tik sau.“ Galiausiai: „Na, dabar jau turėsime vieną vaikelį!“
Mes nepatikime savo gyvenimo į Dievo rankas. Norime patys spręsti savo likimą, o užklupus sunkumams, nepajėgiame jų suprasti. Jei Dievas yra su mumis, jei mūsų gyvenimas yra Jo rankose, mes visada žinosime, kur eiti, ir visada rasime atsakymus į visus savo klausimus.
Čia, Medžiugorjėje, Dievo Motina ypatingu būdu kviečia mus atsiversti. Gausybei piligrimų, atvykstančių čia, sakau: niekas čia neatvažiuoja pamatyti regėtojų. Niekas čia neatvyksta pamatyti regimų ženklų. Didžiausias dalykas, kurį galima gauti Medžiugorjėje, yra atsivertimas. Tai reiškia pradėti naują gyvenimą – naują gyvenimą su Dievu. Ir, kas dar svarbiau, tą gyvenimą parsivežti namo, nes Medžiugorjė nesibaigia čia – ji turi toliau gyvuoti mūsų namuose.
Nėra svarbu pasakyti „Mes buvome Medžiugorjėje“. Svarbu, kad kiti mumyse atpažintų Medžiugorjės dvasią, kad pamatytų mumyse Dievą ir tai, kaip Jis per mus veikia. Tai yra tikrasis Medžiugorjės pavyzdys, kurio Dievo Motina prašo iš mūsų visų. Turėtume mažiau kalbėti liežuviu ir daugiau – savo gyvenimu. Mes visi mokame gražiai kalbėti, bet turėtume savęs paklausti: ar darome tai, ką sakome?
Dievo Motina atėjo į Medžiugorję kaip Taikos Karalienė. Pačioje pradžioje ji kvietė mus melstis už taiką, tačiau ji sako: „Brangūs vaikai, jei neturite ramybės savo širdyse, negalite melstis už taiką.“ Ji nuolat kartoja: „Pirmiausia melskitės už ramybę savo pačių širdyse.“ Ar yra kas gražiau už žmogų, kurio širdyje viešpatauja ramybė ir meilė? Kuris gali mylėti kiekvieną žmogų ir kiekvienam ištiesti pagalbos ranką? To paties mus moko ir mūsų tikėjimas.
Čia, Medžiugorjėje, Dievo Motina moko mus mylėti visus žmones. Mums visiems lengva mylėti draugus ir artimuosius, tačiau turime mylėti visus. Privalome kiekviename žmoguje atpažinti Jėzų ir melstis už tuos, kurie netiki Dievu, kurie dar nepajuto Jo meilės. Turime būti pavyzdžiu tiems žmonėms.
Manau, kad prieš išvykdami namo, dar būdami čia, turėtumėte duoti pažadą Dievo Motinai ir Dievui: kad nuo šiandien pradėsite gyventi su Juo, kad nuo šiandien jūsų gyvenimas pasikeis, kad nuo šiandien norite būti pavyzdžiu kiekvienam žmogui ir dalinsitės Dievo meile bei gėriu su visais. Toks yra Dievo Motinos mokymas čia, Medžiugorjėje.
Mes vis dar to nesuprantame. Pažiūrėkite, kiek ilgai Dievo Motina čia apsireiškia! Mes nepajėgiame suvokti visų malonių, kurias gauname. Dievo Motina ateina jau tiek laiko. Pas ką Ji ateina? Ji ateina dėl mūsų, nes Ji yra mūsų Motina ir be galo mus myli. Viename savo pranešimų Ji pasakė: „Brangūs vaikai, jei žinotumėte, kaip stipriai jus myliu, jūs verktumėte iš džiaugsmo!“
Kokia didi yra Dievo Motinos meilė mums, ir kiek nedaug reikia, kad mes pradėtume mylėti Ją! Pažadėkime šiandien Dievo Motinai: pradėsime mylėti Ją kaip savo Motiną, ir Ji bus mūsų Motina visą gyvenimą.
Prisiminkime dar vieną dalyką. Kiekvieno pranešimo, kurį Dievo Motina mums perduoda čia, Medžiugorjėje, kiekvieną mėnesį, pabaigoje Ji sako: „Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą!“ Kaip tai nuostabu! Dievo Motina dėkoja, nors tai mes turėtume dėkoti Jai kiekvieną dieną. Turėtume dėkoti Dievui už visas dovanas, kurias Jis mums suteikė, nes patys nesuprantame, kokių dovanų esame gavę. Pradėkime nuo šios dienos melstis, kad pajustume šias Dievo dovanas savo širdyse, kad pajustume Dievą širdyje ir priimtume Dievo Motiną kaip savo Motiną.
Pažadu melstis už jus visus, už visus ligonius, ir prašau jūsų taip pat melstis už mus visus, esančius čia, Medžiugorjėje. Ačiū.
Paskutinis Jakovo Čolo kasdienis susitikimas su Dievo Motina, 1998 m. rugsėjo 12 d.
Keliaudamas po Ameriką, Jakovas iš Majamio mums perdavė šį tekstą:
„Penktadienį, rugsėjo 11 d., eilinio apsireiškimo metu Dievo Motina man pasakė, kad malda ypač ruoščiausi rytojaus apsireiškimui, nes Ji man patikės 10-ąją paslaptį.
Šeštadienį, rugsėjo 12 d., Dievo Motina atėjo 11.15 val. (vietos laiku). Atėjusi Ji mane pasveikino kaip visada: „Garbė Jėzui!“ Patikėdama man 10-ąją paslaptį, Ji buvo liūdna. Tada su švelnia šypsena Ji man tarė:
„Brangus vaike! Aš esu tavo motina ir myliu tave besąlygiškai. Nuo šiandien aš tau apsireikšiu nebe kasdien, o tik per Kalėdas, mano Sūnaus gimimo dieną. Neliūdėk, nes aš, kaip motina, visada būsiu su tavimi ir, kaip kiekviena tikra motina, niekada tavęs nepaliksiu. Tu ir toliau sek mano Sūnaus keliu, taikos ir meilės keliu, ir stenkis ištverti misijoje, kurią tau patikėjau. Būk pavyzdys žmogaus, pažinusio Dievą ir Jo meilę. Tegul žmonės visada mato tavyje pavyzdį, kaip Dievas veikia žmones ir kaip Jis veikia per juos. Laiminu tave savo motinišku palaiminimu ir dėkoju, kad atsiliepei į mano kvietimą.“
Apsireiškimas baigėsi 11.45 val.“
P. S. Trumpame pokalbyje telefonu su tėvu Slavko Barbaričiumi Jakovas sakė, kad ilgai verkė ir buvo labai nuliūdęs.
Ivan Dragićević gimė 1965 m. gegužės 25 d., Bijakoviči kaimelyje, Medžiugorjės parapijoje. Dievo Motina jam vis dar apsireiškia kasdien. Ji patikėjo jam 9 paslaptis. Ivanas yra vedęs ir turi 4 vaikus. Su savo šeima jis gyvena JAV ir Medžiugorjėje. Dievo Motinos jam patikėta maldos intencija: už jaunimą ir kunigus.
Norėčiau pasidalyti su jumis tuo, kam mus kviečia Dievo Motina. Norėčiau pakalbėti apie pranešimus, kad galėtume geriau juos suprasti ir jais gyventi. Mūsų Motina ateina pas mus; ji ateina kaip Vilties Motina. Ji trokšta atnešti viltį šiam nuvargusiam pasauliui. Ji trokšta mums vadovauti, ištiesti savo motinišką ranką ir vesti mus į taiką bei pas savo Sūnų. Evangelijoje Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu, aš suteiksiu jums jėgų.“
Mes atvykome čia, kad pultume į savo Motinos glėbį, kad rastume pas ją saugumą ir apsaugą. Mes atėjome pas ją, kad patikėtume jai savo poreikius, troškimus ir šeimas. Atėjome jai pasakyti: „Motina, melski už mus ir užtarki mus visus pas savo Sūnų.“ Mūsų Motina meldžiasi už mus, ji meldžiasi už mus ir užtaria mus visus pas savo Sūnų. Vienoje žinioje ji taip gražiai sako: „Brangūs vaikai, jei žinotumėte, kaip stipriai jus myliu, verktumėte iš džiaugsmo!“ Tokia didi yra mūsų Motinos meilė.
Praėjo tiek daug metų, kai Dievo Motina yra su mumis. Tiek daug malonės metų. Tiek daug metų nuo tada, kai Dievo Motina užrašė mane į savo mokyklą – taikos, meilės ir maldos mokyklą. Aš tikrai stengiuosi būti geras mokinys toje mokykloje. Kiekvieną dieną stengiuosi kuo geriau atlikti namų darbus, kuriuos man užduoda Dievo Motina. Nenorėčiau, kad manytumėte, jog esu tobulas žmogus ar šventasis, nes toks nesu. Aš stengiuosi tapti geresnis, tapti šventesnis; tai mano troškimas, ir tas troškimas yra giliai įspaustas mano širdyje. Aš tikrai neatsiverčiau per vieną naktį tik todėl, kad matau Dievo Motiną. Žinau, kad mano atsivertimas yra procesas, mano gyvenimo programa, kuriai turiu ryžtis, kurioje turiu ištverti ir kurioje turiu keistis kiekvieną dieną. Turiu palikti nuodėmę bei blogį ir atsiverti taikai, atsiverti Šventajai Dvasiai, būti atviras malonei ir priimti Kristaus žodį, Evangelijos žodį, ir tokiu būdu augti šventume.
Manyje visada kyla vienas klausimas: „Motina, kodėl būtent aš? Motina, argi nebuvo geresnių už mane? Motina, ar aš sugebėsiu įvykdyti viską, ko manęs prašai, būtent taip, kaip tu trokšti? Motina, ar esi manimi patenkinta?“ Nepraeina nė viena diena, kad neužduočiau šio klausimo. Kartą, kai per apsireiškimą buvau vienas su Dievo Motina, paklausiau: „Motina, kodėl pasirinkai būtent mane?“ Ji nusišypsojo ir tarė: „Brangus vaike, aš ne visada renkuosi geriausius.“ Dievo Motina pasirinko mane. Ji pasirinko mane būti jos įrankiu – įrankiu jos rankose ir Dievo rankose. Man ir mano šeimai tai tikrai didelė dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė. Žinau, kad Dievas man davė labai daug, bet taip pat žinau, kad Jis daug iš manęs ir reikalauja. Kam Dievas daug patikėjo, iš to bus daug ir pareikalauta, tačiau, patikėkite manimi, tikrai nelengva kasdien būti su Dievo Motina, kasdien su ja kalbėtis, o po kiekvieno susitikimo su ja sugrįžti į šią žemę ir toliau gyventi žemėje. Būti su Dievo Motina kiekvieną dieną man reiškia būti rojaus šviesoje. Kai Dievo Motina ateina, ji atsineša dalelę to rojaus. Po kiekvieno susitikimo su Dievo Motina man prireikia poros valandų, kad sugrįžčiau į šį pasaulį ir šio pasaulio realybę.
Kas yra svarbiausia, kam mus kviečia Dievo Motina? Kokie yra svarbiausi pranešimai, kuriuos ji mums perduoda? Per šiuos metus ji mums visiems perdavė daug pranešimų, bet kalbėdamas apie pačius svarbiausius, išskirčiau šiuos: taika, atsivertimas – sugrįžimas pas Dievą, iškeliant Jį į pirmąją vietą savo gyvenime ir einant į ateitį su Juo; malda širdimi, atgailos ir pasninko žinia, stipraus tikėjimo žinia, meilės, atleidimo, Eucharistijos, išpažinties žinia ir vilties žinia. Per šiuos pranešimus Dievo Motina mus veda. Dievo Motina paaiškina mums kiekvieną iš minėtų žinių, kad galėtume geriau jomis gyventi. Apsireiškimų pradžioje, 1981 metais, man buvo šešiolika. Apsireiškimų pradžioje Dievo Motina prisistatė taip: „Aš esu Taikos Karalienė. Aš ateinu, brangūs vaikai, nes mano Sūnus siunčia mane jums padėti. Brangūs vaikai, taika, taika ir tik taika! Turi būti taika, brangūs vaikai, taika turi viešpatauti pasaulyje. Brangūs vaikai, taika turi viešpatauti tarp žmonių ir Dievo, bei tarp visų žmonių. Brangūs vaikai, šiam pasauliui gresia didelis pavojus ir yra susinaikinimo rizika.“ Tai buvo patys pirmi pranešimai, kurias Dievo Motina perdavė mums pirmosiomis apsireiškimų dienomis.
Iš šių žodžių matome, koks yra didžiausias jos troškimas: tai taika. Mūsų Motina ateina nuo Taikos Karaliaus. Kas gali geriau žinoti nei mūsų Motina, kurią siunčia jos Sūnus, kiek daug taikos reikia šiam nuvargusiam pasauliui, kiek daug taikos reikia šiai nuvargusiai visuomenei, nuvargusiai žmonijai, nuvargusiam jaunimui ir nuvargusioms šeimoms, kiek daug taikos reikia nuvargusiai Bažnyčiai? Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, jūs esate gyvoji Bažnyčia, todėl, brangūs vaikai, jei jūs būsite stiprūs, Bažnyčia taip pat bus stipri, bet jei jūs būsite silpni, Bažnyčia taip pat bus silpna. Jūs esate gyvoji Bažnyčia.“
Mūsų Motina ateina pas mus. Ji ateina pas mus ir trokšta mums padėti. Ji ateina pas mus, nes trokšta mus padrąsinti. Ji trokšta mus paguosti, ji ateina pas mus, nes trokšta nurodyti, kas nėra gerai, parodyti mums, kaip pasiekti tai, kas yra gera, ir kaip pasiekti taiką. Mūsų Motina ateina pas mus ir atneša mums dievišką vaistą. Ji trokšta išgydyti mūsų skausmus; ji trokšta aptvarstyti mūsų žaizdas su didele meile, švelnumu ir motiniška šiluma. Ji ateina pas mus, ji trokšta vesti mus pas savo Sūnų, ir tik jos Sūnuje yra mūsų vienintelė ir tikroji taika, nes šiandienos pasaulis nepajėgus mums duoti taikos. Šalių prezidentai ir ministrai pirmininkai negali mums duoti taikos. Taika yra tik Dieve. Taika, kurią siūlo šis pasaulis, mus labai greitai nuvils. Štai kodėl Dievo Motina kviečia mus apsispręsti už Jėzų.
Vienoje žinioje Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, šiandien labiau nei bet kada anksčiau pasaulis ir žmonija išgyvena sunkias krizes, bet, brangūs vaikai, pati didžiausia krizė yra tikėjimo į Dievą krizė, nes jie nutolo nuo Dievo, nuo maldos. Brangūs vaikai, šiandienos pasaulis ir žmonija eina link pasaulio be Dievo. Šiandienos žmonija nori eiti į ateitį be Dievo. Brangūs vaikai, malda išnyko iš jūsų šeimų, jūs nebeturite laiko vieni kitiems – vaikai savo tėvams, tėvai savo vaikams, motinos tėvams ir tėvai motinoms. Meilė išnyko iš jūsų šeimų. Brangūs vaikai, santuokoje nebėra ištikimybės. Yra tiek daug sugriuvusių ir nuvargusių šeimų.“ Vyksta moralės griūtis.
Mūsų Motina ateina pas mus. Ji ateina pas mus ir kviečia mus visus: „Brangūs vaikai, sugrąžinkite maldą į savo šeimas. Iškelkite Dievą įpirmąją vietą savo šeimose. Eikite į ateitį kartu su Juo. Brangūs vaikai, tik sugrąžinus maldą šeimose, tik per dvasinį išgijimą šeimose gali būti išgydyta šiandienos visuomenė ir šiandienos pasaulis. Brangūs vaikai, jei trokštate, kad šiandien būtų išgydyta Bažnyčia, turi būti išgydytos šeimos, nes nėra gyvos Bažnyčios be gyvos šeimos.“ Štai kodėl Dievo Motina kviečia kiekvieną šeimą tapti gyvąja Bažnyčia, gyvąja koplyčia, kurioje meldžiamasi. Mūsų Motina ateina pas mus. Ji trokšta išvesti mus iš tamsos, parodyti mums šviesos kelią ir vilties kelią. Štai kodėl Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, jei jūs esate stiprūs, Bažnyčia bus stipri. Brangūs vaikai, jei nėra taikos žmonių širdyse, jei žmonės nesutaria patys su savimi, jei nėra taikos šeimoje – negali būti taikos pasaulyje. Štai kodėl, brangūs vaikai, aš jus kviečiu: ne tik kalbėkite apie taiką, bet pradėkite gyventi taika, ne tik kalbėkite apie maldą, bet pradėkite gyventi malda. Brangūs vaikai, tik tuomet, kai taika ir malda sugrįš į jūsų šeimas, šeima galės dvasiškai pasveikti.“
Šiandienos pasaulį ištiko ne ekonominė recesija. Šiandienos pasaulis ir žmonija yra dvasinėje recesijoje, ir mūsų Motina ateina pas mus bei trokšta pakelti šią nuodėmingą žmoniją; ji ateina pas mus, nes rūpinasi mūsų išganymu, ir ji sako: „Brangūs vaikai, aš esu su jumis ir ateinu pas jus, nes noriu padėti jums pasiekti taiką, bet, brangūs vaikai, man reikia jūsų, nes tik su jumis aš galiu pasiekti taiką. Todėl, brangūs vaikai, apsispręskite už tai, kas gera, ir kovokite prieš blogį, prieš nuodėmę.“
Mūsų Motina kalba paprastai, ji tiek daug kartoja, ji niekada nepavargsta. Jūs taip pat, motinos, kiek kartų sakėte savo vaikams: mokykis, dirbk, klausyk. Tūkstančius ir tūkstančius kartų kartojote tai savo vaikams, ir tikiuosi, kad dar nepavargote. Ar yra motina, kuri galėtų pasakyti: „Aš tokia laiminga, man reikėjo tai pasakyti savo vaikui tik vieną kartą, ir man niekada nereikėjo to kartoti!“? Nėra tokios motinos! Kiekviena motina turi kartoti, lygiai kaip Dievo Motina daro su mumis. Ji kartojasi, kad mes nepamirštume.
Dievo Motina atėjo pas mus ne tam, kad atneštų baimę. Ji atėjo ne tam, kad kalbėtų apie pasaulio pabaigą. Ji atėjo ne tam, kad kalbėtų apie antrąjį Jėzaus atėjimą. Iš tiesų Dievo Motina bando mums pasakyti: „Brangūs vaikai, Jėzus aukojasi už jus kiekvieną dieną! Kiekvieną dieną Jis aukojasi už jus šventosiose Mišiose, eikite į šventąsias Mišias, iškelkite šventąsias Mišias į savo gyvenimo centrą!“Vieno apsireiškimo metu Dievo Motina mums pasakė: „Brangūs vaikai, jei rytoj turėtumėte nuspręsti, ar ateiti pas mane, susitikti su manimi, ar eiti į šventąsias Mišias, neikite pas mane, ne, neikite pas mane, eikite į šventąsias Mišias, nes eiti į šventąsias Mišias reiškia eiti pas Jėzų, kuris aukojasi Mišiose; tai reiškia atsiduoti Jam, atsiverti Jam, priimti Jį.“ Dievo Motina kviečia mus kasmėnesinei išpažinčiai. Mūsų Motina kviečia mus garbinti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Ypatingu būdu ji kviečia kunigus organizuoti Švenčiausiojo Sakramento adoraciją savo parapijose. Dievo Motina kviečia mus melstis Rožinį savo šeimose, skaityti Šventąjį Raštą savo šeimose. Vienoje žinioje ji sako: „Brangūs vaikai, Biblija turi būti matomoje vietoje kiekvienoje šeimoje.“ Ji nenorėjo pasakyti, kad Biblija turėtų būti tik dekoracija. Dievo Motina trokšta, kad pradėtume gyventi Kristaus žodžiu, kad jis būtų mūsų dvasinis maistas mūsų gyvenimo kelionėje. Dievo Motina kviečia mus atleisti, mylėti.
Viena svarbiausių žinių per visus šiuos metus yra malda širdimi. Tiek daug kartų ji kartojo žodžius: „Melskitės, melskitės, melskitės, brangūs vaikai!“ Melstis ne lūpomis. Melstis ne mechaniškai, melstis ne iš tradicijos, ne melstis ne žiūrint į laikrodį, ar greitai pabaiga. Dievo Motina trokšta, kad apsispręstume maldai, kad skirtume laiko maldai, skirtume laiko Dievui. Melstis širdimi pirmiausia reiškia melstis iš meilės ir su meile, melstis visa savo esybe, kad mūsų malda taptų susitikimu su Jėzumi, pokalbiu su Jėzumi, poilsiu kartu su Juo, kad po maldos širdimi prisipildytume taikos ir džiaugsmo. Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, tegu malda jums būna džiaugsmas. Melskitės su džiaugsmu. Brangūs vaikai, tam, kuris meldžiasi, nereikia bijoti ateities. Brangūs vaikai, jei norite eiti į maldos mokyklą, jūs turite žinoti, kad toje mokykloje nėra savaitgalių. Jūs turite lankyti maldos mokyklą kiekvieną dieną. Brangūs vaikai, jei trokštate melstis geriau, turite melstis daugiau, nes melstis daugiau visada yra asmeninis sprendimas, o melstis geriau yra malonė, suteikiama tiems, kurie meldžiasi daugiau.“
Šiais laikais labai dažnai sakome, kad neturime laiko maldai, kad neturime laiko savo vaikams, kad neturime laiko šventosioms Mišioms, ir visada sakome, kad problema yra laikas, tačiau Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, nesakykite, kad neturite laiko, laikas nėra problema, brangūs vaikai, problema yra meilė. Brangūs vaikai, kai kas nors ką nors myli ir kas nors patinka, jis visada ras tam laiko, o kai kas nors ko nors nemėgsta ir nemyli, jis niekada neras laiko.“ Štai kodėl Dievo Motina mus taip kviečia maldai. Štai kodėl Dievo Motina kelia mus iš dvasinės mirties, iš dvasinės komos, kurioje yra pasaulis. Ji trokšta sustiprinti mus tikėjime, maldoje.
Šį vakarą, kai susitiksiu su Dievo Motina, aš jai pavesiu jus visus, jūsų poreikius, jūsų šeimas, ypatingu būdu visus ligonius, kunigus ir parapijas, iš kurių atvykote. Tikiuosi, kad atsiliepsime į Dievo Motinos kvietimą, kad priimsime jos pranešimus ir kad tapsime geresnio ir gražesnio pasaulio, verto Dievo vaikų, bendrakūrėjais. Tegu jūsų atvykimas čia tampa jūsų dvasinio atsinaujinimo pradžia. Kai sugrįšite į savo namus, tęskite dvasinį atsinaujinimą savo šeimose, su savo vaikais. Tikiuosi, kad čia, per šias dienas, pasėjote gerą sėklą, ir kad ši sėkla tikrai kris į gerą dirvą ir atneš gerų vaisių.
Laikas, kuriame gyvename, yra atsakomybės laikas. Atsakingai priimkime Kristaus žodį. Atsakingai dalyvaukime evangelizacijoje, į kurią Dievo Motina kviečia mus šiame pasaulyje. Pradėkime nuo evangelizacijos savo šeimose, būkime šiandien gyvas ženklas, gyvo tikėjimo ženklas. Apsispręskime už taiką, melskimės kartu su Taikos Karaliene už taiką pasaulyje. Jėzus Evangelijoje tiek daug kartų kartoja: „Nebijokite!“ Dievo Motina per šiuos metus mums tiek daug kartų kartojo šiuos žodžius: „Brangūs vaikai, nebijokite!“ Todėl apsispręskime. Apsispręskime už savo Dievą. Tik Dieve yra mūsų vienintelė ir tikroji taika. Brangūs draugai, tebūnie taip.
Taikos ir Susitaikymo Karaliene, melski už mus!
Mirjana Dragićević-Soldo gimė 1965 m. kovo 18 d. Sarajeve. Kasdieniai apsireiškimai jai vyko iki 1982 m. gruodžio 25 d. Tą dieną, patikėjusi jai dešimtąją paslaptį, Dievo Motina pasakė, kad visą likusį gyvenimą ji regės Ją kartą per metus – kovo 18-ąją. Nuo 1987 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. kovo 2 d. kiekvieno mėnesio antrąją dieną ji viduje girdėdavo Dievo Motinos balsą ir kartu su ja melsdavosi už netikinčiuosius. Kartais ji ją ir matydavo. Mirjana yra ištekėjusi, augina du vaikus ir su šeima gyvena Medžiugorjėje. Dievo Motinos jai patikėta maldos intencija – už netikinčiuosius, t. y. tuos, kurie dar nepažino Dievo meilės.
Garbė Jėzui ir Marijai! Džiaugiuosi, kad susirinkome kartu pagerbti Dievo Motinos. Esame čia, Medžiugorjėje, kad padėtume Jai įgyvendinti Jos planus. Ši diena man ypatinga. Visi, kurie šį rytą buvote kartu, žinote: mūsų Motina buvo su mumis. Ji mus palaimino ir perdavė dar vieną žinią. Marija vėl priminė, kaip turėtume gyventi, kad priimtume Jos Sūnų ir skirtume Jam deramą vietą savo gyvenime.
„Brangūs vaikai, ateinu pas jus išskėstomis rankomis. Noriu jus visus apkabinti ir priglausti po savo apsiaustu. Tačiau negaliu to padaryti, kol jūsų širdys pilnos netikro spindesio ir stabų. Išvalykite savo širdis ir leiskite jose giedoti mano angelams. Tuomet aš nuvesiu jus pas savo Sūnų, suteiksiu tikrąją ramybę ir laimę. Nelaukite, mano vaikai. Dėkoju jums.“
Šį rytą Dievo Motina sakė: „Leiskite mano angelams giedoti jūsų širdyse“. Kviečiu jus atverti širdis ir priimti Jos meilę. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas, atvykęs į Medžiugorję, čia atsidūrė neatsitiktinai – Marija pati jus pakvietė, nes Jai jūsų reikia.
Noriu pasidalinti tuo, kas, mano nuomone, yra svarbiausia. Norėčiau, kad tai parsivežtumėte į savo namus ir šeimas. Regėjimus kasdien gaudavau nuo 1981 m. birželio 24 d. iki 1982 m. šv. Kalėdų. Tuomet gavau dešimtąją paslaptį. Dievo Motina pasakė, kad kasdienių regėjimų daugiau nebus. Nuo tada Ji pasirodo kartą per metus – kovo 18-ąją. Šie kasmetiniai susitikimai tęsis visą mano gyvenimą.
Taip pat Marija sakė, kad bus ir ypatingų regėjimų. Jie prasidėjo 1987 m. rugpjūčio 2 d. ir tęsiasi iki šiol. Nežinau, kiek laiko tai dar vyks (jie baigėsi 2020 m. kovo 2 d. – vert. past.). Šie pasirodymai vyksta kiekvieno mėnesio antrąją dieną. Jie skirti maldai už netikinčiuosius. Tiesa, Dievo Motina niekada nevartoja žodžio „netikintieji“. Ji sako, kad sakydami „netikintis“ mes jau teisiame žmogų. Marija visada sako: „Už tuos, kurie dar nepažino Dievo meilės“. Ji prašo pirmiausia melstis būtent už juos. Jos teigimu, daugelis blogybių pasaulyje – karai, skyrybos, narkotikai, abortai – kyla būtent iš meilės Dievui trūkumo. Ji sako: „Brangūs vaikai, melsdamiesi už juos, jūs meldžiatės už save ir savo ateitį“.
Be maldos, Dievo Motina dar prašo mūsų būti pavyzdžiu. Tai nereiškia, kad turime vaikščioti ir pamokslauti ar kritikuoti kitus. Tai reiškia savo gyvenimu rodyti, kad tikime Dievą ir esame pilni Jo meilės. Turime rodyti, kad esame kitokie.
Iš Dievo Motinos žinios supratau: tai nereiškia, kad turime tik tylėti. Manau, Ji nori, kad prieš ką nors sakydami pasimelstume. Jei melsimės, per mus kalbės Jėzus. Jei nesimelsime, o tik pamokslausime, mūsų žodžiai bus tušti ir pasieksime priešingą rezultatą. Marija prašo, kad malda už tuos, kurie dar nepažino Dievo meilės, būtų svarbesnė už visas kitas mūsų maldas.
Kartą paklausiau Dievo Motinos, kas yra tie „netikintieji“. Ji atsakė: „Visi tie, kurie Bažnyčios nelaiko savo namais, o Dievo – savo Tėvu“. Medžiugorjės apsireiškimų pradžioje bažnyčia būdavo pilna piligrimų. Mes, šeši regėtojai, vaikiškai paklausėme Marijos: „Ar Tu dabar laiminga, kai tiek daug žmonių bažnyčioje meldžiasi ir šlovina Jėzų?“
Ji liūdnai pažiūrėjo į mus ir tarė: „Vaikai, kiek pirštų turite ant savo rankų? Štai tiek žmonių bažnyčioje dabar meldžiasi!“ Ji pakartojo: visi, kurie Bažnyčios nelaiko namais, o Dievo Tėvu – yra netikintys. Kai paklausiau, koks geriausias būdas už juos melstis, Ji atsakė: „Mano vaikai, melskitės širdimi! Kiekviena malda iš širdies yra gera. Pirmiausia turite jausti jiems meilę. Turite jausti, kad jie yra jūsų broliai ir seserys, kuriems tiesiog ne taip pasisekė kaip jums – jie dar nepažino Dievo meilės.“
„Tik tada, kai tai pajusite, galėsite už juos melstis. Nekritikuokite jų, neteiskite. Mylėkite juos, melskitės ir rodykite pavyzdį. Tik taip juos pakeisite ir padėsite jiems. Tik taip nušluostysite ašaras nuo mano veido“. Marija, kaip Motina, trokšta, kad visi būtume teisingame kelyje, vedančiame pas Jėzų Kristų. Matydama klystančius vaikus, Ji kenčia. Todėl iš visos širdies prašau jūsų melstis už tuos, kurie dar nepatyrė Dievo meilės. Jei bent kartą pamatytumėte ašaras Dievo Motinos veide, esu tikra, melstumėtės iš visos širdies.
Šių apsireiškimų metu Dievo Motina kiekvienam iš mūsų, šešių regėtojų, skyrė misiją. Mano misija – malda už tuos, kurie dar nepažino Dievo meilės. Vicka ir Jakovas meldžiasi už ligonius, Ivanas – už jaunimą ir kunigus, Marija – už sielas skaistykloje, o Ivanka – už šeimas.
Tačiau svarbiausia Dievo Motinos žinia, kurią Ji nuolat kartoja, yra Šventosios Mišios. Ir ne tik sekmadieniais. Kai buvome vaikai, apsireiškimų pradžioje Ji mums sakė: „Brangūs vaikai, jei tektų rinktis – ateiti pas mane ar eiti į Šventąsias Mišias, visada rinkitės Mišias. Per jas mano Sūnus yra su jumis.“
Per visus šiuos metus Marija niekada nesakė: „Melskitės, ir aš jums ką nors duosiu“. Ji visada sako: „Melskitės, kad galėčiau užtarti jus prieš savo Sūnų“. Jėzus visada yra pirmoje vietoje.
Daugelis piligrimų, atvykę į Medžiugorję, mano, kad mes, regėtojai, esame privilegijuoti. Jie galvoja, kad užtenka mums ką nors pasakyti, ir Dievo Motina juos išgirs. Kai kurie mano, kad pakanka mus paliesti. Tai klaida. Marijai, kaip Motinai, nėra privilegijuotų vaikų. Mes visi esame Jos vaikai. Ji tiesiog pasirinko mus šešis skirtingoms misijoms – kad perduotume Jos pranešimus. O jūs turite tapti tų pranešimų apaštalais. Sausio 2-osios žinioje piligrimams Ji sakė: „Brangūs vaikai, aš jus pakviečiau. Atverkite savo širdis, leiskite man įeiti, kad paversčiau jus savo apaštalais“. Tai reiškia, kad visi esame pasirinkti nešti Jos žinią toliau.
Jei ir galime kalbėti apie „privilegijuotuosius“, tai tik apie kunigus. Dievo Motina niekada nesako, ką jie turėtų daryti – Ji kalba tik apie tai, ką turėtume daryti mes. Daug keliavau už Kroatijos ribų ir mačiau, kaip kitose šalyse elgiamasi su kunigais. Čia, Medžiugorjėje, pagarba kunigams yra didelė, tačiau kitur ji nyksta. Tai nėra gerai. Dievo Motina sako: „Brangūs vaikai, jei prarasite pagarbą kunigams, prarasite pagarbą Bažnyčiai, o galiausiai – ir pačiam Dievui“.
Jei manote, kad jūsų kunigas elgiasi netinkamai, neplatinkite tų kalbų aplinkiniams. Taip tik kenkiate sau ir tiems, kurie jūsų klauso. Verčiau paimkite rožinį, melskitės už jį, pasninkaukite. Taip jam padėsite. Ypatingai prašau piligrimų: grįžę į savo parapijas, parodykite tinkamą požiūrį į kunigus ir pagarbą jiems.
Dievo Motina prašo sugrąžinti rožinio maldą į šeimas. Ji sako, kad niekas taip nesuvienija šeimos kaip bendra malda. Tėvai turi didžiulę atsakomybę prieš savo vaikus. Būtent tėvai privalo pasėti tikėjimo šaknis vaikų širdyse. Tai įmanoma tik kartu meldžiantis ir kartu einant į Šventąsias Mišias, nes vaikai daro tai, ką mato namuose. Vaikai turi matyti, kad tėvams Dievas ir Dievo Motina yra pirmoje vietoje.
Medžiugorjėje kalbėjausi su daugeliu jaunų porų iš viso pasaulio. Visi jie sako tą patį: „Žinote, mes neturime daug laiko maldai, daug dirbame. Nenorime, kad mūsų vaikai kentėtų taip, kaip mes kentėjome, todėl norime jiems duoti kuo daugiau…“ Klausydama jų galvoju, kaip jie klysta. Galite duoti vaikams visus pasaulio materialius turtus, galite duoti tūkstantį eurų, bet jie norės dviejų tūkstančių ir niekada nebus patenkinti. Tačiau jei į vaiko širdį įdėsite Jėzų, jis bus laimingas ir patenkintas tuo, ką turi. Jis turės ramybę – tikrąją ramybę, kurią gali suteikti tik Jėzus Kristus.
Vaikai supranta kur kas daugiau nei mes manome. Papasakosiu pavyzdį iš savo šeimos. Kai mano vyresnėlei Marijai buvo dveji metukai, niekada su ja nekalbėjau apie apsireiškimus. Maniau, ką gi toks vaikas gali suprasti? Vieną dieną stebėjau ją žaidžiančią kambaryje su drauge. Išgirdau, kaip kita mergaitė giriasi: „Mano mama moka vairuoti mašiną.“ Mano Marija akimirką patylėjo ir atsakė: „O mano mama kiekvieną dieną kalbasi su Dievo Motina!“ Tai reiškia, kad nieko nesakant ji puikiai suprato, kas vyksta namuose. Štai kodėl tėvų pavyzdys yra toks svarbus.
Dievo Motina prašo mūsų pasninkauti trečiadieniais ir penktadieniais duona ir vandeniu. Žinau, kad daugeliui tai nepatinka. Tai turbūt sunkiausias Jos prašymas. Stebėdama piligrimus Medžiugorjėje matau, kad visi esame vienodi – susidūrę su sunkumais, pradedame skųstis. Kai kalbu apie pasninką, piligrimai klausia: „Ar galime bent išgerti puodelį kavos ryte?“ Atsakau: „Taip, galite, bet pasistenkite išgerti ją dar prieš Dievo Motinai pabundant, kol Ji jūsų nemato!“ Kiti klausia, ar galima pietus keisti vakariene, bando rasti būdų, kaip išvengti pasninko. Tačiau Marija kalba aiškiai. Kai kurie net klausia, kiek valandų trunka trečiadienis!
Marija sako: „Duona ir vanduo“. Ji neprašo pasninkauti tų, kurie rimtai serga. Čia nekalbama apie galvos ar skrandžio skausmą – kalbama apie tikrus ligonius. Jie per maldą supras, ką gali daryti vietoj pasninko. Visi kiti turėtų prašyti Dievo pagalbos, kad pavyktų pasninkauti taip, kaip prašo Dievo Motina. Galimybė pasninkauti yra Dievo dovana.
Dievo Motina prašo mūsų eiti išpažinties bent kartą per mėnesį. Ji sako, kad pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuriam nereikėtų kasmėnesinės išpažinties. Taip pat Ji prašo sugrąžinti Bibliją į šeimas. Kai gaunu žinią kaip regėtoja, Marija man jos neaiškina. Ji perduoda ją man taip pat, kaip aš ją perduodu jums. Manau, sakydama „sugrąžinkite Bibliją į šeimas“, Ji nori, kad kasdien ją atsiverstume ir perskaitytume bent porą eilučių. Nesvarbu kiek, svarbu, kad Biblija namuose būtų ne kaip puošmena ar niekada neatverčiama knyga.
Balandžio 2-osios žinia man labai svarbi. Tai buvo pirmas kartas per visus šiuos metus, kai išdrįsau paprašyti, kad Dievo Motina pati pakomentuotų šią žinią. Ji pasakė: „Brangūs vaikai, atnaujinkite Bažnyčią“. Išsigandau. Pasijutau tokia maža… Paklausiau: „Motina, ko Tu iš tiesų iš mūsų tikiesi? Ką mes galime padaryti?“ Ji atsakė: „Brangūs vaikai, pirmiausia atnaujinkite save, atnaujinkite savo šeimas, o tada aš padėsiu jums atnaujinti kitus“. Būtent to aš jūsų ir prašau: pradėkite nuo savęs ir savo šeimų.
Ši diena man ypatinga, nes mačiau Dievo Motinos veidą. Pajutau, ką reiškia būti su Ja. Daugelis klausia: „Koks jausmas būti šalia Jos?“ Galiu pabandyti paaiškinti pavyzdžiu. Esu mama, turiu du vaikus ir, kaip kiekviena motina, atiduočiau už juos gyvybę. Tačiau kai esu su Dievo Motina, mano vaikai man nebeegzistuoja. Lieka tik vienas troškimas: kad Ji pasiimtų mane kartu, kad galėčiau per amžius žvelgti į Jos veidą ir jausti Jos meilę. Galite įsivaizduoti, kaip sunku tęsti gyvenimą Jai išnykus. Visada einu į savo kambarį ir meldžiuosi tiek, kiek reikia, kol malda padeda suprasti, kad taip turi būti. Malda suteikia jėgų eiti toliau. Tada galvoju: Dieve, kaip gražu turėtų būti rojuje, kur galima nuolat žvelgti į Ją ir dar labiau – į Jėzų, Jos Sūnų!
Žvelgdama į jus ir visas jūsų iškeltas vėliavas – taip pat ir į savo brangią Kroatijos vėliavą – noriu pakviesti jus į tai, ko prašo Dievo Motina. Susiburkime po Jos vėliava. Kovokime už Ją, už meilę ir ramybę. Marija lankosi pas mus tiek daug metų, bet niekada nesakė: „Mano brangūs kroatai“. Ji sako tik: „Mano brangūs vaikai“. Tai reiškia, kad visi esame Jos vaikai. Vieną dieną, kai stosime prieš Dievą, Jis mūsų neklaus, ar buvome kroatai, italai ar vokiečiai. Jis paklaus, kokios buvo mūsų sielos.
Kas man yra Medžiugorjė? Paaiškinsiu vienu pavyzdžiu. Kartą kopiau į Kryžiaus kalną. Priešais mane ėjo grupė italų, neštuvais nešusi labai sergantį jauną vyrą. Kas kopėte į šį kalną, žinote, kaip tai sunku. Jie kentėjo, bet šypsojosi. Po kurio laiko prie jų priėjo grupė vokiečių ir tiesiog paklausė: „Ar galime jums padėti?“ Jie nepažinojo nei to jaunuolio, nei tų italų, bet kurį laiką nešė neštuvus patys. Vėliau juos pakeitė amerikiečiai… Trumpai tariant, tas jaunuolis buvo užneštas į kalno viršūnę bendromis įvairių tautų žmonių rankomis. Būtent tai man reiškia Medžiugorjė. Todėl norėčiau jūsų visų paprašyti susivienyti po Dievo Motinos vėliava – taikos ir meilės vėliava.
Kovokime už savo brolius ir seseris, kurie dar nepažino Dievo meilės. Patikėkite manimi, tik taip ir mes patys tapsime laimingi. Ačiū jums!
Paskutinis Mirjanos Dragićević kasdienis susitikimas su Dievo Motina per 1982 m. šv. Kalėdas
„Paskutinis reguliarus mano susitikimas su Dievo Motina įvyko Kalėdų dieną, 1982 m. gruodžio 25 d. Tąkart Dievo Motina su manimi praleido keturiasdešimt penkias minutes. Šiam susitikimui ji rengė mane visą mėnesį. Motiniškai man viską aiškino.
Ji pasakė, kad užbaigė tai, dėl ko buvau jai reikalinga. Ji kalbėjo, jog esu pakankamai sąmoninga ir privalau suprasti, kad turiu grįžti į normalų kasdienį gyvenimą, kaip ir kitos mano amžiaus merginos. Turiu toliau gyventi be jos motiniškų patarimų ir be tų pokalbių, kurių man taip reikėjo. Ji pažadėjo visada būti su manimi ir padėti sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Kol gyvensiu su Dievu, ji man padės. Ji pasakė, kad tai paskutinis mūsų reguliarus pokalbis, tačiau paliks man dovaną: kol būsiu gyva, matysiu ją per savo gimtadienį.
Šis paskutinis susitikimas su Dievo Motina man buvo labai sunkus. Neįmanoma žodžiais apsakyti skausmo, kurį jaučiau sieloje žinodama, kad nebeturėsiu kasdienių regėjimų. Tai lyg suvokimas, kad visai neseniai gavai gražiausią gyvenimo dovaną, o dabar ją prarandi. Dievo Motina žinojo apie mano sielvartą ir skausmą. Norėdama mane pralinksminti, ji meldėsi kartu ir ragino giedoti bei šlovinti Dievą kartu su ja.
Aš kalbėjau maldą, kurią visada kalbėdavau būdama viena su ja – „Sveika, Karaliene“. Visada prisiminsiu jos žodžius:
„Mirjana, aš pasirinkau tave ir pasakiau viską, kas būtina. Patikėjau tau žinojimą apie daugybę bjaurasčių, kurį privalai nešti oriai. Galvok apie mane ir apie tai, kiek ašarų dėl to išliejau ir aš. Privalai visada būti drąsi. Tu greitai supratai mano pranešimus, todėl turi suprasti ir tai, kad dabar turiu išeiti. Būk drąsi…!“
Visa kita, ką ji pasakė, buvo skirta man asmeniškai.
PS: Pirmasis mėnuo po šio įvykio man buvo be galo sunkus. Dievo Motina buvo mane apie tai įspėjusi. Puoliau į gilią liūdesio būseną (depresiją). Vengiau visko, užsidarydavau savo kambaryje, kur visada laukdavau Dievo Motinos. Verkiau ir šaukiausi jos. Jaučiau jos pagalbą ir ilgėjausi savo gimtadienio… Nuo 1987 m. rugpjūčio 2 d. kiekvieno mėnesio 2-ąją dieną (iki 2020 m. kovo 2 d. – vert. past.) girdžiu Dievo Motinos balsą savo viduje, o kartais ją ir matau. Tuomet kartu su ja meldžiuosi už tuos, kurie netiki.“
Marija Pavlović-Luneti gimė 1965 m. balandžio 1 d. Bijakovičiuose, Medžiugorjės parapijoje. Ji vis dar patiria kasdienius apsireiškimus. Per ją Dievo Motina perduoda savo žinią parapijai ir pasauliui. Nuo 1984 m. kovo 1 d. iki 1987 m. sausio 8 d. žinia buvo teikiama kiekvieną ketvirtadienį, o nuo 1987 m. sausio – kiekvieno mėnesio 25-ąją dieną. Dievo Motina jai patikėjo devynias paslaptis. Marija yra ištekėjusi ir turi keturis vaikus. Ji su šeima gyvena Italijoje ir Medžiugorjėje. Maldos intencija, kurią jai patikėjo Dievo Motina: už sielas skaistykloje.
Dievo Motina vis dar apsireiškia kiekvieną dieną. Aš esu viena iš tų, kuriems Ji kasdien pasirodo. Mano vardas Marija ir aš sveikinu jus iš visos širdies. Dievo Motinos vardu – sveiki atvykę į Medjugorję.
Norėčiau pakalbėti apie Dievo Motinos buvimą tarp mūsų kiekvieną dieną. Mes giliai tikime, kad Jos buvimas čia yra didžiulė dovana, kurios mes patys nepajėgiame suvokti. Girdime, kad Dievo Motina visada ateina lemiamais momentais. Čia Ji prisistatė Taikos Karalienės vardu.
Lygiai po dešimties metų, kai mūsų regione prasidėjo karas, supratome kodėl. Tiksliai trečią apsireiškimų dieną Dievo Motina verkė. Už Jos nugaros buvo didelis, tamsus kryžius. Ji tarė: „Taika, taika, taika tarp žmogaus ir Dievo!“ Mes daugybę kartų klausėme savęs, kokia galėtų būti šios žinios prasmė. Pradėjome kviesti visus susitaikyti savo šeimose, susitaikyti su tais, su kuriais konfliktavo, nes to prašė Dievo Motina. Išgirdome daugybę liudijimų žmonių, kurie konfliktavo, bet vėliau susitaikė ir rado ramybę. Tačiau Dievo Motina tuo neapsiribojo. Ji norėjo kažko daugiau. Ji sakė, kad malda ir pasninku galima sustabdyti net karus. Mes tai patyrėme, ypač kai čia, Balkanuose, prasidėjo karas.
Gerai prisimenu Splito arkivyskupo liudijimą. Jis sakė, kad čia karo nebus, nes mes meldėmės ir gyvenome Dievo Motinos pranešimais. Iš tiesų taip ir buvo. Arkivyskupas atidarė savo Adoracijos koplyčią nuolatinei adoracijai visiems, norintiems melstis. Ačiū Dievui, Splite nebuvo nei žmonių aukų, nei sugriovimų. Tikiu, kad taip nutiko todėl, jog žmonės meldėsi.
Dievo Motina kvietė mus tapti malda, atsiversti ir pradėti keisti savo gyvenimą – iš blogo į geresnį, o Dievui skirti pirmąją vietą. Kas savo gyvenime į pirmąją vietą iškelia Dievą, tas negali nekęsti; jis gali tik mylėti, nes Dievas yra meilė.
Tomis pačiomis pirmosiomis dienomis mes išmokome sekti Dievo Motina, nes Ji tokia graži ir švelni. Jos balsas mus traukė, o po Jos žvilgsniu tirpome kaip sniegas saulėje. Mes gyvenome Jos žodžiais iš visų jėgų. Klausėme savęs: „Kodėl mes? Kodėl ne kas nors kitas? Mes nesame geresni už kitus. Kodėl ši vieta?“ Turėjome tūkstančius klausimų ir nė vieno atsakymo, tačiau iš visų jėgų tarėme „TAIP“.
Tai buvo komunistinio režimo laikai, ir mes manėme, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Kiekvieną rytą pabudę dėkojome Dievui ir Dangui, kad galime gyventi naują dieną su naujai atvertomis akimis ir naujomis mintimis. Nauja diena mums buvo Dievo dovana. Į mus supančius dalykus nebežiūrėjome savo, atokaus kaimelio vaikų, akimis. Viską matėme Dievo Motinos akimis. Atradome, kad gyvenimas yra gražus ir brangus, ir kad turėtume išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Po Dievo Motinos globos apsiaustu pradėjome giliai gyventi šiuo ryšiu su Ja. Kai Ji pasakė: „Melskitės!“, mes pradėjome melstis iš visų jėgų. Melsdavomės kasdien po tris valandas, taip pat dalyvaudavome visoje vakarinėje pamaldų programoje bažnyčioje, melsdavomės su piligrimais ir tais, kuriuos kasdien sutikdavome. Ir vis dėlto Dievo Motina reikalavo daugiau.
Kai Ji paprašė trijų valandų asmeninės maldos, mažasis Jakovas paklausė: „Ar tai nebus šiek tiek per daug?“ Dievo Motina nusišypsojo ir atsakė: „Kai turi draugą, kurį myli, niekada nežiūri į laikrodį, niekada neskaičiuoji, kiek laiko su juo praleidi. Lygiai taip pat Jėzus turėtų tapti jūsų geriausiu draugu.“
Taip mes pradėjome kurti asmeninį ryšį su Dievu. Savo gyvenime į pirmąją vietą iškėlėme Dievą. Dievas ėmė užimti vietą mūsų gyvenimuose. Jis pradėjo kurti tvarką mūsų netvarkoje. Tvarka, kuri buvo sukurta mūsų širdyse, atsispindėjo ir išorėje: mūsų aplinkoje, miegamuosiuose, kasdieniuose santykiuose su žmonėmis… Mažais darbais pradėjome taisyti savo kasdienį gyvenimą, kuris ėmė keistis ir gerėti. Ir ne tik tai: mūsų santykis su Dievu kasdieniame gyvenime taip pat keitėsi, tiek geruose, tiek bloguose įvykiuose.
Supratome, kad esame svarbūs, kad Dievas mus ypatingai išsirinko ir kad per mus Jis nori išgelbėti tūkstančius žmonių. Jautėme didžiulį poreikį pasakyti visiems sutiktiesiems, kad mes visi esame svarbūs. Kad Dievo Motina mums sakė, jog visi esame Dievo plano dalis, o Dievo planas yra patraukti prie Jo kuo daugiau žmonių.
Yra daugybė, kurie apie tai nieko nežino, ir mes esame tie, kurie, pasak Dievo Motinos, turi būti ištiestos rankos šiame pasaulyje, dar nepažinusiame Dievo ir Dievo Motinos meilės. Štai kodėl Dievo Motina nuolat ragina mus pradėti nuo asmeninio atsivertimo. Kiekvienas, atvykstantis į Medžiugorję, yra pakviestas. Dievo Motina kviečia mus, nes Ji mus išsirinko.
Šiais laikais matome, kad su žmonėmis elgiamasi kaip su vartotojais – esi svarbus tiek, kiek išleidi, ir esi vertinamas pagal tai, kiek uždirbi. Dievo Motina mus drąsina ir sako, kad kiekvienas iš mūsų yra svarbus šiame projekte, šioje malonėje, kuria gyvename čia, Medžiugorjėje, ir per Medžiugorję – savo šeimose, kad ir kur būtume.
Pradžioje Dievo Motina sakydavo: „Pasidėkite Šventąjį Raštą matomoje vietoje ir skaitykite jį kiekvieną dieną.“ Taip mes ir pradėjome. Po truputį Dievo Motina mus drąsino ir kvietė būti stipresnius, atviresnius. Ji liepė mums, kai meldžiamės, eiti į savo kambarius ir pradėti maldą kuklume, tyloje. Taip pat pajutome poreikį liudyti, ir mūsų liudijimas pradėjo augti diena iš dienos. Liudijome ne tik savo gyvenimu ir žodžiais, bet daugiausia malda ir džiaugsmu, viskuo, ką jautėme, troškimu gyventi Dangumi čia, žemėje. Dievo Motina sako: „Trokštu, kad kiekvienas iš jūsų pajustų poreikį gyventi Dangumi čia, žemėje.“
Taip mes, regėtojai, pradėjome po truputį, konkrečiu ir giliu būdu gyventi tuo Dangumi, kuris jau buvo prasidėjęs. Kiekvieną kartą, kai apsireiškimas baigiasi, mes visi jaučiame nostalgiją. Jaučiame gilų poreikį, kad apsireiškimas truktų ilgiau, nes būti su Dievo Motina yra taip nuostabu. Tada susimąstome: kodėl gi negalime gyventi Dangumi čia, žemėje, kaip sako Dievo Motina? Gyventi kasdien vis labiau, giliau ir konkrečiau tuo, ką Ji mums sako: „Pasiryžkite šventumui“. Šventumui savo parapijose, savo šeimose, kad ir kur būtume, idant būtume tikri liudytojai ir pradėtume konkrečiu būdu gyventi tuo šventumu, kuris tampa mūsų kasdieniu gyvenimu.
Prisimenu tuos pirmuosius apsireiškimų mėnesius, kai Dievo Motina pasirodydavo netoli mūsų namų, nes mums buvo uždrausta eiti į Apsireiškimų kalną. Dievo Motina pasakė mums, kad tą pačią dieną pasirodys dar kartą. Mes nustebome. Meldėmės Dievo Motinos intencijomis ir laukėme, tikėdamiesi, kad Ji duos mums kokią nors ypatingą žinią. Taip ir buvo. Dievo Motina pasirodė ir pasakė, kad visi galime prieiti arčiau ir Ją paliesti. Mes paklausėme Dievo Motinos, kaip tai bus įmanoma, kai tik mes šešiese galime Ją matyti, o visi kiti – ne, todėl jie negalės Jos paliesti. Dievo Motina nusišypsojo ir tarė: „Paimkite juos už rankų ir atveskite arčiau manęs.“
Taip ir padarėme. Jie visi palietė Dievo Motiną ir visi patyrė, kad Ji tikrai ten yra, nes jautė karštį, šaltį ar kažką panašaus į elektros srovę, rožių kvapą… Vėliau kiekvienas savaip aiškino, kaip pajuto Dievo Motinos buvimą.
Žmonėms liečiant Dievo Motiną, matėme, kad jų rankos palieka didesnes ar mažesnes dėmes ant Jos suknelės. Mes pradėjome verkti ir paklausėme Dievo Motinos, kodėl Jos suknelė tapo tokia purvina. Dievo Motina paaiškino, kad tai mūsų nuodėmės. Ji pakvietė mus atlikti išpažintį. Ji liepė susirasti kunigą, kuris taptų mūsų dvasiniu vadovu, ir kartu su juo eiti šventumo keliu, į kurį mus kvietė.
Tą dieną įvyko kažkas nuostabaus. Tarp tų žmonių buvo daug tokių, kuriuos pažinojome, žinojome jų vardus. Kai jie lietė Dievo Motiną, matėme, kaip jų rankos palieka mažesnes ar didesnes dėmes, tačiau pasibaigus apsireiškimui, nebeprisiminėme, kas kokią dėmę paliko.
Po to apsireiškimo visa parapija atsiliepė iš visų jėgų. Prisimenu, kad palikome šieną ir vandenį savo gyvuliams namuose ir nuėjome į bažnyčią, nežinodami, kada grįšime. Stovėjome eilėje priešais kunigus, kurie atvyko padėti
mūsų parapijos klebonui, ir pradėjome eiti išpažinties, nes niekas iš mūsų daugiau nebenorėjo palikti dėmės ant Dievo Motinos suknelės. Nuo tos akimirkos Medžiugorjė tapo klausykla, ir mes tikime, kad tai didžiausia klausykla visame pasaulyje. Mes viliamės ir meldžiamės kartu su visais atvykstančiais piligrimais, kad Dievo Motinos suknelė niekada daugiau nebūtų purvina, kad daugybė širdžių pilnai atsilieptų į Dievo Motinos kvietimą, kaip atsiliepėme mes. Mes vis dar tai liudijame.
Kai Dievo Motina pradėjo ketvirtadieniais skelbti pranešimus parapijai ir kai ėmė plūsti piligrimai, mes jiems sakėme, kad šie pranešimai skirti mums, Medžiugorjės parapijai. Didžiavomės, kad Dievo Motina mums teikia šiuos pranešimus. Didžiavomės, nes atsiliepėme visomis savo jėgomis į tai, ko Ji mūsų prašė.
Kai Ji paminėjo pasninką, prisimenu, kaip paklausėme visos minios, ar tą dieną pasninkausime duona ir vandeniu, kaip prašė Dievo Motina, ir visa minia nuoširdžiai atsakė „TAIP“. Deja, šiandien jau nebe taip. Penktadieniais taip dažnai užuodžiame gardų žuvies kvapą, sklindantį iš namų, kur ruošiamas maistas piligrimams. Mes vis dar tikime, kad tai, ką sako Dievo Motina, yra įmanoma: „Malda ir pasninku galima sustabdyti net karus!“
Viename savo pranešimų Dievo Motina sakė: „Nekalbėkite apie pasninką, bet pradėkite pasninkauti.“ Iš pradžių pradėjome pasninkauti penktadieniais, kaip prašė Dievo Motina. Po truputį Dievo Motina drąsino mus atsižadėti visko, prie ko buvome prisirišę – televizijos, alkoholio, cigarečių. Jauni vyrai iš mūsų maldos grupės nusprendė mesti rūkyti. Štai taip konkrečiu būdu pradėjome ne tik melstis, bet ir pasninkauti.
Pradžioje Dievo Motina prašė mūsų sukalbėti septynis „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“, vėliau – Rožinį, paskui – visas tris Rožinio dalis, o dabar, dėka Šventojo Tėvo, turime keturias Rožinio dalis. Dievo Motina paprašė mūsų maldos grupės melstis tris valandas per dieną. Palaipsniui Ji prašė, kad visas mūsų gyvenimas taptų malda. Taip mes pradėjome atsiversti. Pradėjome keisti savo gyvenimus.
Kai Dievo Motina mums pasakė, kad egzistuoja Dangus, Skaistykla ir Pragaras, supratome, kad turėtume galvoti ne tik apie materialius, bet ir apie dvasinius dalykus. Mūsų gyvenimas nepriklauso vien nuo duonos. Mūsų sieloms reikia maldos ir atsivertimo.
Norėtume sakyti diena iš dienos: tiesa, kad Dievas egzistuoja. Jei patiriate išbandymų ir pagundų, kartoju jums, kad Dievas egzistuoja. Prisimenu, kad tomis pirmosiomis apsireiškimų dienomis labai stipriai jaučiau Dievo meilę. Prieš tai maniau, kad Dievas yra kažkur ten, Danguje, ir kas žino, kiek Jis mūsų klausosi? Tada pradėjo atvykti piligrimai ir ligoniai, o mes pradėjome užtarti juos prieš Dievo Motiną ir melsti išgijimo. Matėme žmones neįgaliųjų vežimėliuose, kurie atsistojo, vaikščiojo ir dėkojo Dievui, ir mes klausėme savęs, ar tai įvyko dėl mūsų maldos, dėl Dievo Motinos užtarimo, o gal kieno kito? Kas žinojo, kaip tie stebuklai įvyko?
Po truputį ir mes pradėjome augti tikėjime, pradėjome pažinti tiesą ir dėkoti Dievui už viską, ką Jis darė mumyse, per mus ir per visus tuos, kurie čia atvyko ir liudijo Dievo Motinos meilę. Ypatingu būdu jautėme, kad Dievas yra arti mūsų, kad Dievas yra su mumis, kad Jis yra tarp mūsų, kad Jis dalyvauja mūsų gyvenime kiekvieną dieną, ir todėl esame kasdien dėkingi Dievo Motinai už Jos buvimą.
Aš vis dar regiu apsireiškimus kiekvieną dieną, ir kaskart, kai pavedu Dievo Motinai visus atvykstančius, ypač ligonius, visada sakau: „Prašau, brangiausioji Mama, padėk jiems suprasti, priimti, kad šis gyvenimas toks trumpas, kad jie turėtų jį išnaudoti šventume ir pasiryžti šventumui.“ Išnaudokite šį laiką kaip malonės laiką, nes Dievo Motina yra su mumis ir Ji visada kartoja: „Aš užtariu jus pas Dievą.“
Tai, ką Ji pasakė Galilėjos Kanoje, Ji kartoja ir šiandien: „Darykite viską, ką tik Jis jums lieps.“ Nebijokite dalykų, kurie kyla iš Dievo, nes tą akimirką, kai atrasime Dievą, kaip sako Dievo Motina, atrasime džiaugsmą ir pajusime poreikį nešti džiaugsmą kitiems – tą džiaugsmą, kurį Dievo Motina ir Dievas mums kasdien teikia.
Daug kartų sutinku žmonių, kurie yra drungni, kurie nebeturi tikėjimo, kurie nieko nežino apie sakramentus, kurie nežino nieko apie Šventąsias Mišias. Jaučiu norą juos išjudinti ir pasakyti: „Pabuskite, jūs čia esate po Dievo Motinos apsiaustu, Dievo Motina čia pasirodo kasdien!“
Kartais man susidaro įspūdis, kad dėl kai kurių iš jų nieko nebegalima padaryti, tačiau Dievo Motina niekada nepraranda vilties. Kiekvienoje savo žinioje Ji sako: „Brangūs vaikai, ačiū, kad atsiliepėte į mano kvietimą“. Žvelgdama į Dievo Motiną, vėl pradedu tikėti jumis visais. Ne aš, Marija, bet Dievo Motina, nes Ji tiki tuo, ką sako: „Brangūs vaikai, nepamirškite, aš esu jūsų Motina ir jus myliu.“
Pirmiausia Dievo Motina vedė Medžiugorjės parapiją per ketvirtadienio pranešimus, o vėliau pradėjo teikti pranešimus kiekvieno mėnesio 25-ąją dieną, siekdama vesti visus tuos, kurie troško priimti Jos žinią ir pritaikyti ją praktikoje. Pastaruoju metu Dievo Motina pradėjo mums teikti dar vieną kvietimą. Kiekvieno mėnesio 2-ąją dieną Ji perduoda žinią ir kviečia visus žmones melstis už tuos, kurie yra toli, kurie dar nepatyrė Dievo meilės. Dievo Motina trokšta, kad taptume šviesa – šviesa šiam pasauliui be Dievo, druska šiai žemei, raugu tiems, kurie yra toli nuo Dievo.
Neseniai man paskambino jaunuolis, kuris lankėsi Medžiugorjėje prieš dvejus metus. Jis man pasakė, kad nusprendė stoti į seminariją Milane, Italijoje. Buvau kupina entuziazmo ir pasakiau jam, kad tai tikrai nuostabu, jog turėsime dar vieną kunigą. Paklausiau jo, kiek seminaristų užsiregistravo šiais metais. Išgirdus jo atsakymą, man beveik plyšo širdis. Jis pasakė, kad jų buvo trys. Aš buvau sukrėsta. Mes tylėjome. Galvojau apie Lombardiją, kurioje dabar gyvenu. Milanas – didžiausia vyskupija pasaulyje. Buvau sukrėsta ir klausiau savęs, kaip atrodys mūsų ateitis… o mes išliekame abejingi! Kur visi tie abortuoti vaikai, išmesti į šiukšlyną, visi tie potencialūs kunigai? Kur tas motinų ir tėvų egoizmas, kai jie sako, kad turės vieną ar daugiausia du vaikus? Jei mūsų tėvai būtų taip mąstę, kaip dažnai mąstoma šiandien, Vickos čia nebūtų. Ji kilusi iš aštuonių vaikų šeimos. Manęs, kilusios iš šešių vaikų šeimos, taip pat čia nebūtų, kaip ir daugelio kitų. Yra daugybė pasiteisinimų, ekonominio pobūdžio dingščių. Pamenu, kad mūsų namuose nebuvo pinigų. Kai pasirodė Dievo Motina, ji liepė mums priimti žmones į savo namus, atverti jiems duris, ir mes tai padarėme. Virdavome sriubą dvidešimčiai žmonių, nors namuose buvome tik penki ar šeši, nes tuo metu vyresnieji broliai su tėvu buvo išvykę dirbti į užsienį. Atėjus pietų metui, žmonės didžiavosi galėdami sėstis prie mūsų stalo ir valgyti tą paprastą valstiečių maistą. Niekada niekam nesakėme, kad mums trūksta maisto. Jo visada buvo apsčiai, nes Viešpats mus laimino. Kai kurie sakydavo, kad jie turės mažiau, kad turės aukotis, jog galėtų pasidalyti su kitais. Tai yra tai, ko išmokome su Dievo Motina: mes nesame vieni, mūsų šeimos nėra vienos, mūsų parapija nėra viena – mes esame visas pasaulis. Mes nebebuvome lyg arkliai su akidangčiais, kad nematytume, kas dedasi kairėje ar dešinėje; mes pradėjome žvelgti Dievo Motinos akimis. Pradėjome žiūrėti plačiau. Savo pranešimuose Dievo Motina mums sakė, kad mūsų gyvenimas yra lyg gėlė. Šventasis Raštas sako, kad tie, kurie stipresni, gyvena iki aštuoniasdešimties metų, o tie, kurie mažiau stiprūs – iki septyniasdešimties. Kalbama, kad gyvenimo trukmė ilgėja, kad galėtume gyventi iki šimto penkiasdešimties metų. Tačiau ką tai reiškia – šimtas penkiasdešimt metų? Valgyti ir miegoti? Mano mama sakydavo, kad tą daro ir karvės. Mes buvome sukurti pagal Dievo paveikslą. Mes sukurti ne šiai žemei, o amžinybei. Vienoje maldoje šis gyvenimas vadinamas ašarų pakalne, o Dievo Motina trokšta mums padėti susikurti rojų čia, žemėje, kad vėliau būtume laimingi su ja Danguje. Štai kodėl ji mums sako: „Aš pasikliauju jumis!“ Ji yra mūsų viltis ir ateitis, ji atvedė mus nuo Apsireiškimų kalno į bažnyčią. Kai tais pirmaisiais laikais žmonės praeidavo pro bažnyčią ir eidavo į kalną, pas tuos akmenis ir krūmus, tėvas Jozo labai nusivildavo bei nerimaudavo. Jis sakydavo: „Jėzus yra čia, Švenčiausiajame Sakramente ant altoriaus!“ Šiandien galime būti dėkingi, kad Dievo Motina pasirinko tuos akmenis ir krūmus, nes būtent ten mes ją įsimylėjome. Mes pamilome ją. Mes pamilome jos žinią ir pradėjome ja gyventi, ir vargas tiems, kurie yra prieš Dievo Motiną, nes ji yra mūsų viltis! Ji mums sakė: „Iškelkite Dievą į pirmąją vietą savo gyvenime.“ Dievo Motina sako, kad kai iškeliame Dievą į pirmąją vietą, mes ilgimės dangaus, visko, kas dangiška. Mes ne tik nebijosime ateities, bet ir patirsime didelį džiaugsmą, nes suprasime, kad Dievas yra arti mūsų ir kad Jis mus myli. Savo meile ir pranešimais Dievo Motina pradėjo vesti mus pas Jėzų, į Eucharistiją, į Adoraciją. Ji mums sakė: „Iškelkite Dievą į pirmąją vietą savo gyvenime.“ Kai turime Dievą, nelieka vietos nerimui ar ekonominės nelaimės baimei. Mes turime Dievą, ir Dievo mums pakanka. Mes nebijome ateities, nes Dievas yra mūsų ateitis. Štai ką nori pasakyti Dievo Motina. „Iškelkite Dievą į pirmąją vietą savo gyvenime, ir nebijosite nei ateities, nei amžinojo gyvenimo.“ Dievo Motina trokšta mums padėti, nes mūsų gyvenimas yra dovana, ir mes turime tinkamai ja pasinaudoti. Kviečiu jus pasinaudoti malone būti po Dievo Motinos apsiaustu. Tegu ji veda jus pas Jėzų. Tegu Dievas jus visus laimina, o Taikos Karalienė tegu jus veda ir saugo. Linkiu jums viso ko geriausio šventumo kelyje!